Begalinė meilė žmonėms: saviems vaikams ir vaikaičiams, sesėms, tėvams, bendradarbiams, buvusiems viršininkams ir visiems, kurie supo visus 90 metų, – taip tiksliausia būtų apibūdinti Pagryniuose gyvenančios ilgaamžės Bronės Račkauskienės gyvenimo nuostatą.
Bendraujantys su šia žavia senole nejučia pagauna save pagalvojantys, jog tik tokia visa apimanti meilė ir gali įrėžti veide tokią šiltą šypseną, tik ji gali sukviesti tokį gausų būrį sveikintojų, kokio neseniai sulaukė pagryniškė.
„Muzikos mokyklos“ buvo laukuose su grėbliu
Pasveikinti 90-mečio proga atvykstančių svečių laukianti Bronė Račkauskienė neslepia jaudulio: visą naktį nemiegojo. „Esu tokia laiminga ir labai didžiuojuosi, kad jūs mane aplankėte. Prisiminsiu tai visą likusį amželį“, – taria merei Daivai Žebelienei ir Šilutės seniūno pavaduotojui Algirdui Ivanauskui, palinkstantiems spausti jai rankos ir teikiantiems gėles.
Ilgai nelaukusi rodo svečiams visada šalia pastatytas nuotraukas, kuriose – jauniausi ir mylimiausi vaikaičiai ir provaikaičiai. Sodina svečius prie stalo, ragina vaišintis kepiniais, kuriuos kepti kažkada pati mokė visas savo šeimos moteris: dukras Dalią ir Antaniną, marčią Angelę, anūkes.
Pokalbio metu žodis „myliu“ nedingsta iš žavios senolės lūpų. Su ypatinga šiluma ji prabyla apie savo tėvus, kurie susilaukė 10-ties, bet užaugino 7 vaikus. Neslepia – gūdaus vargo būta: ne pyragai buvo, kuomet jai, dešimtmetei, jauniausiai iš viso gausaus būrio, grėblį į rankas įdavę į laukus išsiuntė. Tai buvo, anot pačios jubiliatės, lygiai prieš 80 metų, o ji pati tą įvykį prilygina „muzikos mokykloms“, kurias lanko tokio amžiaus sulaukę šių laikų vaikai.
„Mūsų tėveliai vaikus ne tik į pasaulį leido, jie ir labai mumis rūpinosi, šiltai ir sočiai augino“, – sako Šakių rajone augusi p.Bronė. Nors jos tėvai pirmųjų atžalų susilaukė tuomet, kai dar nė savos trobelės neturėjo, bet buvo tokie darbštūs, kad jos vaikystės namuose niekada netrūkę nei duonos, nei skilandžių.
Meilei ir ženatvei neberado laiko
Tekėjo jau 24-erių sulaukusi, bet tuomet dar nežinojo, kad likimas jai ruošia ir skaudžią jaunos našlės dalią. Vos į Šilutės rajoną parsikelti su vyru spėjo, kai šeimos galva žuvo autoavarijoje. Tuomet Bronė tik 35-uosius ėjo, į jos ranką jau rėmėsi sūnus Ignas ir dukra Dalia, o po širdimi spurdėjo nauja gyvybė.
Po kelių mėnesių gimusi Antanina savo tėtį, kurio vardą gavo, matė tik fotografijose.
Jubiliatė neslepia, kad jai ir našlaujant netrūkę kavalierių dėmesio, bet ji žino, kad „meilei ir ženatvei reikia laiko“. Kaip tik laiko ji neturėjusi. Ne tik 3 vaikai laukė mamos šilumos. Jos dar reikėjo ir kartu gyvenusiai senai mamai bei vyriausiosios sesers dukrai Birutei, kurią irgi nuo 7 metukų teko užauginti Bronei. Užtat dabar ji skaičiuoja turinti 4 vaikus.
„Labai geri, protingi ir tvarkingi mano vaikai. Moka jie ir dirbti, ir vadovauti“, – čia pat suskumba pridurti.
Reikėjo sužiūrėti ne tik augančius vaikus – dar ir į darbą išeiti, ir namų ūkį apruošti, karve, paršiukais, šienais pasirūpinti. Kaip dar laiko ir gardiems kepiniams, ir siuviniui bei mezginiui ištaikydavo, žino tik ji pati. „Kad algelė buvo maža, prisidurti kažkaip reikėjo“, – švelniai taria p. Bronė.
Visas šias moteriškas gudrybes sugebėjo savo giminės moterims perduoti, tad šiandien svečius jau jos vaišina pagal smetoninius receptus keptais saldėsiais.
Visus pakvietė į 100-mečio jubiliejų
Dirbti B.Račkauskienei teko ir kasininke Vainuto bei Kivylių tarybiniuose ūkiuose, ir kadrų inspektore Šilutės žemės ūkio valdyboje. Mokslų teragavo dvimetėje žemės ūkio mokykloje, o visų kitų gudrybių pats gyvenimas išmokęs.
Vos užsiminusi apie darbus, jubiliatė iš karto vėl priduria, kad ir visi viršininkai jai išskirtinai geri pasitaikė. „Esu dėkinga gyvenimui: niekur nesutikau blogų žmonių, visur mane supo labai, labai, labai geri žmonės“, – dėsto lietuviams tokį neįprastą požiūrį į gyvenimą ir žmones p. Bronė.
Kaip tik dėl tų gerų žmonių aplinkui jubiliatė sako nejautusi ir jai tekusių darbų naštos, o per gyvenimą perėjusi, jos pačios žodžiais tariant, lengvai – kaip per šiaudus…
Vienintelį rūpestėlį išsako B.Račkauskienė savo svečiams – jai liūdna, kad jau nebeliko amžininkų. Su jais galėtų anuometinius, jaunystės laikus prisiminti. Prieš kelerius metus palaidojusi paskutinę savo seserį, dabar liko vyriausia visoje giminėje.
Visus susirinkusiuosius Bronė galutinai prajuokina sakydama, kad dabar ji gyvenanti taip gerai, jog dar antrą 90-metį galėtų nugyventi. Bet tuščia jo, negyvensianti, tik dar 100-mečio jubiliejuje visų laukianti.