Garbų jubiliejų – 90 metų – rugsėjį paminėjo šilutiškė, daugeliui žinoma siuvėja Zuzana KAZAKEVIČIENĖ.
Svečius sutikusi senolė dar kartą prisiminimais nuklydo į tolimąją gimtinę – Marijampolės rajoną, prisiminė ir visą be galo sunkų savo gyvenimą.
Atokus Marijampolės rajono Mauručių kaimas – ta vieta, kur gimė ir augo dabar jau daug metų šilutiškė Z.Kazakevičienė.
Senolė pasakoja apie sunkią vaikystę su broliais ir seserimis, kurių jau nė vieno nebeliko. Visus pergyventi likimas buvo paskyręs jai – vyriausiajai.
Vos 17 metų buvo Zuzanai, ji dar tik mokėsi siūti, kai jai pasipiršo keleriais metais vyresnis Jonas. Susituokė, gimė du pirmagimiai, kuriuos vėliau, jau apie 1944-uosius metus atsivežė persikėlę į Šilutę. Įsikūrė Geležinkelio gatvėje. Dar šešios šeimos atžalos pasaulį išvydo Šilutėje.
Birutė, Edmundas, Aldona, Elvyra, Gintaras, Sigitas, kurį palaidojo prieš beveik 10 metų, mamos vardu pavadinta Zuzana ir jaunėlė Regina – toks dabar ilgaamžės turtas. Dar ir 20 anūkų, 30 proanūkių ir 2 proproanūkiai. Gal ne visi jų galėjo suvažiuoti pasveikinti mamą ir močiutę jubiliejaus proga, bet vis tiek susirinko gausus būrys.
Zuzana nenoriai prisimena santuokinio gyvenimo metus, labai jau nelengvi jie buvę. Išsitaria tik, kad pirko siuvimo mašiną, kad bent siūdama dar galėtų prisidurti prie striukos vyro algos. Dar sunkiau tapo vėliau, kai vyras paliko šeimą ir beveik jos neberėmė.
Zuzanos vaikai įsitikinę, jog kaip tik šis išgyvenimas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios mamą prislėgė sunki liga, gydytis teko ir Vilniuje.
Grįžusi namo Zuzana vėl siuvo. Jos dukros dar nepamiršo, kaip naktimis girdėdavo gretimame kambaryje iki paryčių barškančią siuvamąją. Dienomis laiko tokiam darbui nebelikdavo – reikėjo apeiti gyvulius, prižiūrėti būrius paukščių, ravėti daržus, ruošti valgį. Daug metų ji pėsčiomis, rankomis tempdama karutį, pėdindavo į “Draugystės” sodų bendrijoje buvusį sodo sklypą, veždavo namo užsiaugintas daržoves.
Vėliau kurį laiką dirbo tuometiniame Šilutės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, bet trumpai, nes klienčių jai netrūko ir namuose – moterų ateidavo daug, mat Zuzana buvo nebrangininkė. Be to, jai ypač sekėsi patarti, sumodeliuoti drabužį apkūnioms klientėms, o šios netrukdavo pasidalinti žinia apie gabią siuvėją su draugėmis.
Viską ji siuvo ir savo vaikams – ir sukneles, ir paltukus, ir kepures. Bet išbristi iš skurdo buvo sunku, Zuzana net ir televizoriaus nusipirkti neįstengė.
Vienas po kito jos vaikai išėjo mokytis į tuomet Šilutėje buvusį internatą. Tai buvo vienintelė galimybė motinai išmaitinti gausią šeimą. Dėl to vaikai neturi jokių nuoskaudų. Dukra Regina Martinkienė pasakoja, jog visai gera buvę toje mokykloje, juo labiau kad savaitgalius galėdavo leisti namuose.
Jau beveik tris dešimtmečius Zuzana gyvena pas dukrą Reginą. Anot vaikų, šis gyvenimo tarpsnis pagaliau jai yra atgaiva nuo sunkių darbų.