95-metį švenčiantis J.Jonaitis džiaugiasi gerai sutvarkytu senolių gyvenimu

jonaitis simelionis steponkusTrečiadienį sveikinimus priiminėjo 95-metį švenčiantis Šilutės garbės pilietis Jonas Jonaitis.

„Jau senokai pasenau“, – atvykusių svečių būriui šmaikštaudamas prisipažino jubiliatas, bet visus stebino anaiptol nepasenusia savo atmintimi: prisiminė dar pradinėje mokykloje neišlaikytą aritmetikos egzaminą, kuris nesutrukdė vėliau tapti „Šilutės melioracijos“ vyriausiuoju buhalteriu, prisiminė ypač anksti nežinia kodėl užgimusią meilę Klaipėdos kraštui, į kurį vėliau jį patį atbloškė likimas, priminė visiems ir tikrąją savo pavardę…

Aritmetiką išmoko ir tapo buhalteriu

„Pastaruosius keliolika metų vis susitariame, kad aplankysime jus vis kito jubiliejaus proga. Tai ir dabar, matyt, susitarsime, kad kitą kartą atvyksime jau švenčiant 100-metį“, – kalbėjo  Šilutės Garbės pilietį J.Jonaitį sveikindamas savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis.

Šilutės socialinių paslaugų centro vadovė Rasa Jakienė linkėjo, kad jubiliatas dar ilgai savo žiniomis džiugintų viso rajono gyventojus, o jo paties dienas skaidrintų dvi paslaugas į namus teikiančios šio centro darbuotojos. Toma Mockutė ir Aušra Sakalauskaitė ir tądien mielai talkino J.Jonaičio dukrai Rėnatei priimant gausius būrius sveikintojų.

Susėdus prie saldaus stalo, jubiliatas tuoj prisiminė vaikystę ir be sutrikimų deklamavo tuomet ypač mėgto rašytojo Jono Biliūno eiles. „Kad numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto…“, – lengvai liejosi eilutės, o šeimininkas prisipažino, kad jau vaikystėje jį žavėjo šio autoriaus žodžių talpumas. Tad jau tuomet manęs, kad nereikia kurti „didelių romanų“, neretai užtenka tik kelių žodžių.

Iš atminties J.Jonaičiui neišblėso ir pirmoji klasė, kurion nuėjęs jau mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Todėl mokytojas labai pamalonino jo tėvą, sakydamas, kad tam vaikui nebėra ką veikti pirmojoje klasėje. Visgi netrukus pasirodė, kad yra, mat baigdamas pirmąją ir laikydamas egzaminus į antrąją klasę dviejų iš penkių egzaminų neišlaikė. Keisčiausia, kad vienas jų buvo aritmetika, ir tai nesutrukdė vėliau J.Jonaičiui tapti didelės įmonės – UAB „Šilutės melioracija“ – vyriausiuoju buhalteriu…

Nuo vaikystės domino Klaipėdos kraštas

J.Jonaitis pats spėliojo, kažin kodėl jam, tolimo Pakruojo valsčiuje (kuriame dabar nei jo kaimo, nei sodybos nebeliko) augančiam jaunuoliui, jau tuomet, apie 1938-uosius metus,  parūpo Klaipėdos kraštas.jonaitis socialines

Beje, tuomet tame Pakruojo valsčiuje augo ne Jonas Jonaitis, O Antanas Šidlauskas – tokią pavardę Šilutės Garbės pilietis nešiojo iki 24-erių metų. Ją pakeisti ir bėgti iš gimtojo krašto privertė gresiantis valdžios persekiojimas.

Dar besimokant gimnazijoje Antanui teko paruošti referatą minėjimui apie Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos uostą. Jį parengė taip gerai, kad po to „net visi viršininkai“ gimnazistui spaudė ranką.

Be abejo, tuomet jis nė neįtarė, kad likimas ir visam gyvenimui jį nublokš būtent į tą Klaipėdos kraštą, kur Antanas Šidlauskas tapo Jonu Jonaičiu.

Senolių gyvenimas gerai sutvarkytas

„Dabar aš jau niekur nebeišeinu iš šio buto sienų, bet kai buvau jaunesnis, labai domėjausi visuomeniniu gyvenimu ir politika, skaičiau visus tris rajono laikraščius – vis norėjau žinoti kas toje Šilutėje darosi“, – dėstė svečiams jubiliatas.

Jam buvo svarbu, kad laikraštis būtų informatyvus, teisingas ir vertintų tradicines vertybes, pavyzdžiui, šeimą. Matyt, ne atsitiktinai universitetą baigdamas buvo parengęs diplominį darbą „Ištuoka Lietuvoje“.

Dabar, anot J.Jonaičio, jau reikia „skaitytis su pinigais“, nes vaistai tapo labai brangūs.

Bet dėl senatvės J.Jonaitis nesiskundžia. Pirmiausia todėl, kad dar ir skaityti net be akinių gali, ir miega neblogai, ir neskauda nieko. „Senatvė dabar žymiai lengvesnė, nei, pavyzdžiui, buvo mano senelio laikais“, – pripažįsta jubiliatas. Senelis, kurį J.Jonaitis labai mylėjo, susirgo nežinia kokia liga (anūkui niekas to taip ir nepasakė), ir sirgdamas vienas kamaroje turėjo sėdėti.

„Senolių gyvenimas dabar žymiai geriau sutvarkytas. Gal už tai Dievui reikia padėkoti“, – pasvarstė jubiliatas.

Jei būtų jaunesnis, verstų knygą

Kadangi mato gerai, malonumo skaityti J.Jonaitis dar neatsisakė, o prieš svečius puikavosi neseniai savo draugų iš Vokietijos atvežta knyga „Das Memelland“. Pasak jubiliato, tai pati įdomiausia knyga apie šio krašto istoriją, be to, dar ir labai „kultūringai“ parašyta, nes „nepila“ ant kitų tautų ir kitų konfesijų atstovų.

„Tai istorinis visų keliautojų palydovas. Jei būčiau jaunesnis, ir šią knygą imčiausi versti į lietuvių kalbą“, – tikino garbaus amžiaus senolis.

Draugų Vokietijoje J.Jonaitis įsigijo, kai savo laiku, dar, anot jo paties, „turėdamas jaunatviškumo kalorijų“, įkūrė Šilutės – Emericho draugiją ir dirbo jos pirmininko pavaduotoju. Su tais draugais ir dabar palaiko ryšius.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.