Pačiame Grabupių kaimo pakraštyje, šalia kelio į Ramučius, pravažiuojančiųjų akį traukia sodyba, kurioje išpuoselėtas kiekvienas kampelis. Tai – šiemetinio konkurso „Metų ūkis 2016“ II vietos laimėtojų Rimos ir Aloyzo RAUKČIŲ namai, svetingai atvėrę vartus ir komisijoms, ir žurnalistams. Ilgai siekę gyventi atokiau nuo miestų ir ištisus du dešimtmečius į šią savo sodybą važinėję dirbti iš Šilutės, Raukčiai jau 6 metai džiaugiasi gyvenimu gamtos prieglobstyje, čia puoselėja grožį ir ūkininkauja.
Toks įvertinimas šeimai – ne pirmiena, Rima ir Aloyzas jau yra pelnę III vietą konkurse „Metų ūkis 2014“, o jų produkcijos supirkėjas AB „Žemaitijos pienas“ 2011-aisiais būtent jų ūkį įvardijo „Geriausiu metų ūkiu“.
Darbai nesibaigia visą dieną
Du dešimtmečius keltis 4 valandą ryto ir skubėti į kaime esančią sodybą dirbti – toks pasiryžimas bene geriausiai rodo trauką prie žemės.
„Mes abu – kaimo vaikai, tai į kaimą ir parėjom“, – sako po grožiu stebinančius sodybos kampelius vedžiojantys šeimininkai, mat Aloyzas augo čia pat Grabupiuose, o jo žmona kilusi iš Laukstėnų kaimo.
Jiedu vis pasidžiaugia savo kaimynais ir prošal važiuojančiais ramutiškiais: visi yra tokie geri, kad jei nepastebėsi, jog gyvuliai iš aptvaro ištrūko, ar kuri karvutė pievose veršiuotis pradėjo, būtinai užeis ar paskambins ir praneš.
Tiesa ta, kad ir dabar rytais pamiegoti ilgiau Raukčiams nepavyksta, gulti anksčiau nei visai sutemus – irgi. Rima ir Aloyzas sako, kad gerai jei pavyksta vakaro žinias per televiziją pamatyti, bet ir toks atokvėpis – ne kasdienis.
„Darbai nesibaigia“, – trumpai savo kasdienybę apibūdina šeimininkai.
Atitrūkti nuo ūkio sudėtinga net tada, kai prireikia kur išvykti. Tuomet šeimininkus pavaduoja sūnūs Modestas ir Marius arba netoliese gyvenantys tėvai. Rasti, ką galėtum pasamdyti, nė nesvajok, nes kaime jau nebeliko dirbti norinčių žmonių.
„Be to, prie melžiamų karvių bet ko ir nepastatysi, žmogus atsakingas turi būti ir jaspažinti“, – sako Rima.
Kalbų apie pelną nebėra
Ūkininkų Raukčių valdos – daugiau nei 200 hektarų žemės, pusė iš jų – nuosavos, dar tiek pat nuomojamos. Tose valdose ganosi apie 130 galvijų banda, kurioje pusšimtis – melžiamos karvės. Daugiausia – holšteinų ir juodmargių veilės, yra ir kelios jau nykstančių šėmųjų veislės atstovės.
Atvestus buliukus Raukčiai parduoda, o telyčaites augina savo bandai. Skersti savo gyvulių jie nebando, nes savo veršelio mėsa, anot Aloyzo, nesivalgo…
Daržų ir bulvių grabupiškiai neaugina, nors kažkada ūkininkavimą kaip tik nuo bulvių auginimo pradėjo. Vėliau dar buvo ėmęsi kiaulininkystės – tvartuose apie 100 deglųjų žviegė, o pastaraisiais metais ėmė plėsti pienininkystės ūkį.
Žinia, šiandienos pienininkams gyvenimas nėra saldus. Raukčių produkcijos supirkėjai – AB „Žemaitijos pienas“ – moka po 18 centų už kilogramą, nes šių ūkininkų pienas – visada kokybiškas, jie sutiko, jog „Pieno tyrimų“ laboratorija kasdien darytų pieno tyrimus.
Pastaraisiais metais, anot Raukčių, jokios kalbos apie ūkio pelną nebėra – dirba tik tam, kad pavyktų bent minimaliai išgyventi.
Priedai karvėms – prabanga
Aloyzas pasakoja sėjantis visko, ko reikia savame ūkyje – rugius, kvietrugius, mišinius. Bet šiemet tik rugius spėjo laiku – iki liūčių nuimti, o vasarojų kai kuriose drėgnesnėse vietose, anot jo, tik peržegnoti beliko.
„Nemaži laukuose likę plotai – apie 3 hektarus, bet ką darysi – su gamta juk nepasiginčysi“, – sako ūkininkas.
Ganiavai tinkamos pievos yra aplink Raukčių namus, tad vaikščiodami po sodybą jiedu mato ir savo juodmarges.
Šienapjūtei – atvirkščiai – turi važiuoti tolokai – į panemunės pievas. Daug metų ieškojęs kas šieną supresuos, šiemet Aloyzas tai jau galėjo padaryti pats, mat neseniai įsigijo ruloninį presą.
Ūkininkas norėtų įsigyti daugiau modernios šienavimo technikos, norėtų ir savo karves palepinti kokiais priedais, bet visus norus užblokuoja lėšų stygius. Pastaraisiais metais tokių, anot Aloyzo, prabangių dalykų jie nebeperka.
Komisiją sužavėjo ir sodybos aplinka
Dalyvauti „Metų ūkio“ konkurse Raukčius paragino Šilutės seniūnijos specialistai, turėję atrinkti geriausius iš geriausių savo ūkininkus. Šeimininkai sako nesitikėję laimėti ir net tokios galimybės nesvarstę, nes žino, kad rajone yra daug stambesnių ir modernesnių ūkių.
Modernumas modernumu, bet tokio grožio sodybos aplinką, kokią matome grabupiškių sodyboje, išvysi retai. „Nors konkurso komisija ūkius vertino pagal kitus parametrus, bet abejingų grožiui joje nebuvo“, – sako tai komisijai pirmininkavęs Šilutės r. savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Povilas Budvytis.
Žinoma, skoningai sudėlioti gėlynai – Rimos rūpestis, kurį moteris prisimena kiekvienu laisvesniu nuo ūkio darbų metu.
Bet kiekviename gėlyne akį traukia ir Aloyzo dirbiniai – originalūs akcentai iš metalo ir akmens. Jo paties sumanytus vartelius, vabalus, suolelį ar kokią kitą detalę aptiksi kone kiekviename sodybos kampelyje.