Rugsėjo 22 d. pasitikome rudens lygę (lygiadienį), kuomet diena susilygino su naktimi. Saulėtoji vasara užleido savo vietą spalvingajam rudeniui. Nesustojantis gamtos ciklas įsisuko į paskutinį metų ketvirtį: iki Šv. Kalėdų vakarai vis ilgės ir tamsės, o dienos – trumpės.
Trečiadienį prisiminti rudens lygiadienio tradicijas pakvietė Šilutės kultūros ir pramogų centras, įgyvendinantis Šilutės rajono kultūrinės veiklos projektą edukacinę tradicinių amatų programą „Iš kartos į kartą“, kurią finansuoja Šilutės rajono savivaldybė.
Trečiąjį edukacinį šio projekto užsiėmimą vedė tautodailininkė Angelė Rauktienė. Ji ne tik papasakojo apie rudens lygiadienio reikšmę, žoleles, bet ir susirinkusiuosius mokė pinti iš augalų.
Degučių folkloro kolektyvo „Pilutė“ narės, vadovaujamos Admos Baltutienės, renginio metu į rankdarbius įpynė savo dainų, tokiu būdu sukurdamos nuotaikingą atmosferą.
Sudžiovino vasaros kvapus
A.Rauktienė visus susirinkusiuosius pasveikino su artėjančiu rudeniu, kuris išsineša šilumą, priverčia žmones daugiau leisti laiko namuose: „Prie šilto kakalio, anot Donelaičio, buvo labai smagu vakarus leisti, kada verpėm, audėm, siūlus vijom, galbūt dekupažą darėm, veltinius vėlėm“.
Iš savo surinktų bei tamsoje sudžiovintų žolynėlių tautodailininkė parodė mažą, jos pačios žodžiais tariant, „atsisveikinimo su vasara ir žolynais misteriją“. Ant siuvinėtos staltiesėlės sluoksneliais klodama kvapnių žolelių ir žiedlapių kilimėlį, pasakojo apie kiekvieno žolyno naudą bei poveikį sveikatai.
Pirmasis vasarą pasveikina bijūnas – tokiais gražiais ir kvapniais žiedais. „Mergaites ir berniukus pagirdykite bijūnų arbatėle: nebus bailiukas ar nusigandęs, mokės su žmonėmis bendrauti ir kalbėti, pagerės miegas“, – barstydama baltus lyg pūkelius bijūnų žiedlapius, liaudies išmintimi dalijosi A.Rauktienė.
Laukinė mėta, melsvai žydinti patvoriuose ar prie vandens telkinių, yra daug kvapnesnė už darželio mėtas, augančias prie namų. Anot tautodailininkės, mėta ramina nervus, širdikes, miegot padeda, tik šiek tiek rūgština skrandį.
Nederlinguose laukuose ar prie žvyro karjerų baltai žydintis ir retas Klaipėdos krašte augalas barkūnas tinka ir arbatą gerti, ir į taboką dėti. Dėl aitraus jo kvapo tabako dūmas skaniau kvepėdavo ir moteriškių iš trobos nevydavo.
Į žolelių kilimėlį pridėdama kvapniųjų dobilėlių, A.Rauktienė kalbėjo, kad šio augalo aromatas yra nepakartojamas, o mesdama jazminų žiedus sakė, kad jais galima gardinti juodąsias bei žaliąsias arbatas. Užbaigdama šią misteriją įbėrė rožių žiedlapių.
Įvairių vasaros kvapų prisotinto kilimėlio dalelę parsinešti namo galėjo kiekvienas edukacinės pamokos dalyvis. „Taip kaip silkę pataluos turėsit imti ir parsinešti namo. Ir tikrai bus malonus aromatas“, – skatindama kitais metais ir patiems pradėti rinkti bei džiovinti žolynus, kalbėjo A.Rauktienė.
Pinti galima ne tik kasas
A.Rauktienė pasakojo, kad atėjus rudeniui ir žmonėms iš laukų sugrįžus į trobas, prasidėdavo rankdarbių dienos. Kadangi moterys rovė linus, o vyrai – kanapes, tai ir jų atliekami darbai skirdavosi. Dažniausiai moterys mezgė, audė, rišo, siuvinėjo, vėrė karolius, o vyrai vijo virves, siuvo pakinktus arkliams, gamino grėbliams bei šakėms kotus.
Edukacinės pamokos metu A.Rauktienė kvietė prisiminti kiek užmirštas pintas puošmenas, naudojant šiuolaikines medžiagas: blizgų žurnalinį ir laikraštinį popierių bei šieną.
Tautodailininkė pasakojo, kad pynimų būdų yra daugybė. Drobinė ir satininė pynimo technikos labiausiai tinka pinti iš popieriaus. Pinant iš šieno, pastarąjį reikia dar ir susiūti.
Pamokos dalyviai bandė pinti krepšelius iš popieriaus, o iš šieno kiekvienas sau galėjo susisukti padėkliuką kavos puodeliui.
Iš popieriaus galima pagaminti daug naudingų dirbinių: įvairių krepšelių, padėkliukų, pakuočių dovanoms ar vaisiams ir net kilimėlį kojoms valyti nuo sniego. A.Rauktienė tikino, kad toks pintas popierinis kilimėlis tarnauja visą žiemą.
Senovės lietuviai pintus krepšelius naudodavo įvairiems produktams susidėti, netgi miltus laikydavo. Mergaitės pintose dėžutėse ar krepšeliuose papuošalus laikydavo.
Rudens lygė susijusi su Alutiniu ir Dagotuvėmis
Rudens lygiadienio laikotarpiu gamtoje vyksta svarbūs pokyčiai: prasideda pirmosios šalnos ir stiprūs rūkai, atvėsta ežerų vanduo, pradeda dominuoti tamsa.
Gyvūnai labiau nei žmonės jaučia klimato bei gamtos permainas: baigiasi masinis paukščių migravimas į šiltuosius kraštus, o kanopiniai miško žvėrys pradeda kelti tuoktuves.
Lietuviai šią dieną švęsdavo džiaugdamiesi išaugintu ir subrandintu derliumi. Jie pagoniškajam žemės dievui Žemininkui aukodavo po porą gyvulių: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Ypač dažnai buvo aukojamas ožys, kuris senovės lietuvių laikytas vaisingumo simboliu.
Tikėtina, kad pagoniškoji rudens lygiadienio šventė krikščionybės laikais skilo į dvi šventes: Šv. Mato arba Alutinio (rugsėjo 21 d.) ir Mykolines arba Dagotuves (rugsėjo 29 d.).
Alutinio diena buvo švenčiama jau nuėmus derlių. Tą dieną senovės lietuviai gamindavo pirmąjį alų iš miežių derliaus. Alumi buvo vaišinami giminės ir kaimynai, jį aukodavo dievams. Nuo šios dienos jau drausdavo maudytis upėse ir ežeruose bei gaudyti vėžius.
Dagotuvės simbolizuoja bulviakasio ir rudens darbų pabaigą. „Daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčių daigus. Tai derliaus šventė, susijusi su pabaigtuvių vaišėmis ir bobų vasara, kuri dažniausiai į Lietuvą atkeliauja po Mykolinių.
Rudeniui nespėjus įsigalėti, dar galima pasidžiaugti šiltomis dienomis bei saulės nutviekstais ir rasos perlais papuoštais voratinkliais. Įprastai bobų vasara Lietuvoje trunka apie savaitę.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.