Sodų vėrimas – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, turinti sakralią, magišką prasmę. Ji palyginti mažai ištyrinėta. Šiaudiniai sodai – trapūs kūriniai, todėl jų nedaug iki mūsų dienų išlikę. Tiksliai nežinoma ir pavadinimo kilmė. Dalis etnografų spėja, kad jie taip pavadinti, pabrėžiant tarsi iš tuštumos ir chaoso žmogaus rankomis kuriamą grožį ir harmoniją, lyg iš augalų kuriamą sodą prie namų. Šiaudiniai sodai veriami iš trikampių ir kvadratų, o tai irgi turi tam tikrą prasmę. Trikampiai senosiose kultūrose simbolizavo dvasią, o kvadratai – materiją.
Saugiškė mokytoja Julija Jauniuvienė žinoma kaip įvairių rankdarbių kūrėja, šįkart nustebino nauja kūryba – suvertais šiaudiniais sodais.
Vasara, kai nereikia skubėti į mokyklą, ruoštis pamokoms, galima pasinerti į kūrybos pasaulį ir atsiduoti pomėgiams. Rugpjūčio pradžioje Julija surengė šiaudinių sodų parodą ir kūrybines dirbtuves. Paroda surengta Vilkų kampo bandonijų ir armonikų muziejuje pas Mindaugą Nogaitį, kuris buvo šio renginio sumanytojas ir globėjas.
Nuo ko viskas prasidėjo? Julija prisimena, kad pernai vasarą su būreliu bendraminčių nuvyko į Klaipėdos etnokultūros centre tautodailininkės, sodų rišėjos Marijos Liugienės organizuojamus mokymus ir…
Tautodailininkė M. Liugienė daug jėgų skiria tradicinių sodų propagavimui ir žinomumui, pati juos veria daugiau kaip 40 metų. Sodus rišti menininkė mokėsi iš senų žmonių, po kruopelę surinkusi žinias apie šiaudų paruošimą, tradicinio sodo proporcijas ir struktūrą. M. Liugienė – gyvosios liaudies tradicijos tęsėja, dalinasi ja su visais norinčiais, iš jos žinių pasisėmė ir J. Jauniuvienė.
Sužinojusi sodų vėrimo subtilybes, be kurių pasiklystum painiuose vėrimo labirintuose, Julija pasinėrė į kūrybą. Kurdama stengėsi nieko nekopijuoti, neieškoti pavyzdžių internete, o susitelkti į individualią kūrybą. Taip per rudenį ir žiemą gimė daugiau kaip 20 sodų.
Šiandien Vilkų kampo bandonijų ir armonikų muziejuje puikuojasi Julijos prakalbinti šiaudai, iš kurių ir sukurti įvairių geometrinių figūrų sodai. Pastariesiems verti neužtenka vien gerų norų, geležinės kantrybės, reikia turėti erdvinį mąstymą, matematinį tikslumą ir žinoti kada tinkamiausias laikas šiaudus paruošti.
Julija prisipažįsta, kad dabar, kai savo darbus eksponavo, nebus gaila „paleisti“ – dovanoti ar parduoti. Kūrybinis alkis numalšintas, sodus kurti planuoja ir ateityje, bet gal ne taip aistringai. O Kalėdoms būtinai pabandys suverti šiaudinius žaisliukus eglei papuošti.
Tegul bus gyvas senasis tikėjimas, kad šiaudiniai sodai saugotų nuo nelaimių, o prakalbinusiai šiaudą Julijai – neštų sėkmę ir džiaugsmą kūryboje.