Naujoji Šilutės profesinio mokymo centro vadovė  V. Grigonienė: „Jaučiuosi užtikrintai, nes esu šios  mokyklos patriotė“

V. Grigonienė įstaigoje, kuriai dabar pradėjo vadovauti, dirba nuo 1987-ųjų. Vadinasi –  jau beveik 35 metus. Buvo ir dėstytoja, ir profesijos mokytoja, įgijo mokytojos metodininkės kvalifikacinę kategoriją. Vėliau tapo praktinio mokymo vadove, gimnazijos skyriaus vedėja, o 2003 m., prijungus Žemaičių Naumiesčio politechnikos mokyklą, net 15 metų vadovavo šiam padaliniui. 2018-aisiais, prijungus Turizmo ir paslaugų verslo mokyklą, V. Grigonienė tapo šio padalinio vadove. Prisidėjo prie sektorinio žuvininkystės praktinio mokymo centro kūrimo, daug metų kuravo tarptautinių projektų veiklas, tobulino kompetencijas ES šalyse, įgijo aukščiausią profesinio mokymo įstaigų vadovų kvalifikacinę kategoriją. Taigi, V. Grigonienė augo ir tobulėjo kartu su visomis vykstančiomis permainomis, kurių tikrai per šį ilgą laiką buvo labai daug.

Vardijant nueitą profesinį kelią turbūt niekam nekyla abejonių, kodėl šiandien V. Grigonienė yra Šilutės PMC vadovė.

„Turiu dar tokią asmeninę savybę – darbą dirbti iš visos širdies. Ši mokykla, jos ateitis ir žmonės man labai rūpi. Esu didelė Šilutės profesinio mokymo centro patriotė, net sakyčiau „fanė“. Man sunku sutramdyti emocijas, kai kas nors iš įpratimo ją vis dar pavadina „proftechnine“ arba „profke“. Tokius labai kviesčiau ateiti ir pamatyti, kaip mes gyvename, kokia mūsų aplinka, tvyranti atmosfera, kaip čia kiekvieną dieną jaučiasi mūsų mokiniai ir darbuotojai“, – sako naujoji vadovė.

Stiprybės semiasi iš gimtosios Suvalkijos

„Esu iš Suvalkijos. Tiesa, ne visai tipinė suvalkietė, kaip sklandančiuose anekdotuose. Gimiau ir augau mokytojų šeimoje, nuostabiame Plokščių miestelyje Šakių rajone. Tėvelių jau nebeturiu, bet tėviškės trauka tebėra labai stipri. Džiaugiuosi, kad ten dabar gyvena mano vienintelė vyresnioji sesuo – gana dažnai ją aplankau, pasivaikščioju vaikystės takais, pasisemiu stiprybės. Šviesios atminties mamytė Plokščių mokykloje 42-ejus metus vaikus mokė istorijos, tėvelis buvo direktorius.

Sesuo taip pat įgijo pedagogės kvalifikaciją, tik vėliau dar siekė psichologės diplomo. Tad, galiu sakyti, jog tęsiu šeimos liniją, einu tėvų taku. Net savo vyrą kažkaip savaime sugebėjau patraukti į mokyklą, nors šiaip abu esame inžinieriai hidrotechnikai, baigę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tiesa, turime ir pedagoginį išsilavinimą – Vilniaus pedagoginiame universitete mokėmės neakivaizdžiai“, – pasakoja apie save V. Grigonienė.

Nebetrauktų kojų iš pamario vandenų…

Anot pašnekovės, jaunystėje apie darbą mokykloje ji net pagalvoti nenorėjusi, net tuo bodėjosi. Būtent todėl ir rinkosi studijas Žemės ūkio akademijoje. Bet, kaip sakoma, nuo likimo nepabėgsi. Baigusi studijas V. Grigonienė gavo paskyrimą… dėstytojauti tuometiniame Šilutės tarybinio ūkio technikume (tuo metu, 1987-aisiais, taip vadinosi dabartinis Šilutės PMC). Taip ir atvedė keliai į Šilutę.

„Toks keistas pasirodė šis kraštas! Tarytum būtume atsidūrę ne Lietuvoje. O dar tie vandenys… Galvojom, padirbėsime trejus privalomuosius metus ir ieškosimės vietos kur nors kitur, arčiau tėvų“, – dalijasi prisiminimais V. Grigonienė.  Bėgant laikui pamario gamtos grožis ir vanduo užbūrė, įtraukė, suviliojo ir pavergė… Dabar, kaip pašnekovė pripažįsta, jau neįsivaizduoja savęs niekur kitur ir juokaudama sako: „Nebegalėčiau ištraukti iš to vandens kojų“. Net vaikai, anot V. Grigonienės, ne kartą dėkojo, kad juodu kažkada pasirinko būtent šį kraštą ir kad apsisprendė niekur iš jo neišvykti.

Tęs pradėtus darbus

Paklausta, kokių planų turi ateičiai einant šias pareigas, ką žada stiprinti, kokius planuoja projektus ar pertvarkymus, V. Grigonienė sakė, kad skubėti kažko kardinaliai keisti tikrai nežada ir kad nėra sričių, kuriose norėtųsi ar reikėtų „pasišvaistyti kirviu“.

„Mokykla yra tarp stipriausių profesinio mokymo įstaigų šalyje, taigi, stovime ant tvirtų bėgių, esame paėmę teisingą kryptį. Pagrindinis rūpestis – turėti motyvuotų mokinių, neatsilikti nuo laikmečio reikalavimų, o visa kita – tik kasdienis darbas“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, labai svarbus visų bendruomenės narių susitelkimas ir atsakomybė. Pakeisti gerą vadovą, ir dar dirbusį čia taip ilgai, tikrai nelengva užduotis, nes iki šiol Šilutės PMC garsėjo puikiu mikroklimatu. Tad naujoji vadovė V. Grigonienė prisipažino, jog svajoja ir sieks toliau išsaugoti gerą, palankią darbo ir mokymosi atmosferą, šiltus tarpusavio santykius.

Sausio 14 d. V. Grigonienė pasirašė visų PMC reikalų perėmimo aktą. Dabar jos atsakomybėje yra 121 darbuotojas ir 582 mokiniai.

„Didžiulė šeima! Be to, perėmiau daug didelių pradėtų darbų ir projektų: vyksta žuvininkystės sektorinio praktinio mokymo centro plėtros darbai, numatyta rekonstruoti ir naujam gyvenimui prikelti senąją apleistą Kintų vaikų vasaros stovyklą, plėsti jaunimo pamėgtų ir krašto verslui bei ūkiui reikalingų profesijų praktinio mokymo bazę. Lengva tikrai nebus. Bet juk tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. O tas, kuris žino „kam“, suras bet kokį „kaip“. Rankoves jau atsiraitojau, mintys ir idėjos verda. Jaučiu kolektyvo palaikymą. Tad dirbsime. Be abejonių – visi drauge“, optimistiškai nusiteikusi ir su didžiule energija pokalbį užbaigė naujoji Šilutės PMC vadovė.