Peterso tiltas savo gyvavimą užbaigė II Pasaulinio karo pabaigoje, kai 1944 m. spalio 9 d. buvo susprogdinta viena arkinė jo sekcija. Judėjimas tiltu nutrūko.
Dienraštyje „Vakarai” 1937 m. spalio mėn. buvo atspausdintas straipsnis „Rusnės tilto istorija”. Skaitytojų dėmesiui pateikiu šio straipsnio apžvalgą. Tai svarbi mūsų istorijos dalis. Reikia žinoti ne tik savo tautos, krašto, bet ir atskirų objektų istoriją ir ja didžiuotis.
„Peterso tiltas per Atmatos upę ties Rusne, kurio didžiuliai lankai didingai išsikelia Rusnės apylinkės žemumoje, yra didžiausias Klaipėdos krašto tiltas. Ilgoka ir įdomi yra šito tilto istorija.
Vienintelis susisiekimas tarp Šilutės ir Rusnės buvo laikomas vandens kelias. Tik 1793 metais per Atmatos upę ties Rusne toje vietoje, kur šiandien stovi didysis, rodosi, amžinas tiltas, buvo įrengtas pirmas keltas, kuris XIX a. bėgyje turėjo kelis šeimininkus.
Po didžiojo 1867/1868 metų potvynio tarp Šilutės ir Rusnės buvo pradėtas tiesti plentas. 1873 metais plentas buvo užbaigtas. Naujasis plentas turėjo didelės reikšmės ne tik Rusnės apylinkėms, bet ir visam Klaipėdos kraštui, nes tuo laiku plačiai pradėtos eksploatuoti Nemuno pievos. Šieno gabenimas kasmet didėjo. Potvynio nesiekiamos Klaipėdos krašto dalies gyventojai jau nuo seno naudojosi 5000 ha Rusnės, Pakalnės, Skirvytės ir pievų plotu. Šienapjūtės metu esamu keltu per dieną reikėjo perkelti 700 ir daugiau šienu krautų vežimų. Suprantama, kad esama keltas nepajėgdavo perkelti didelio skaičiaus vežimų. Dažnai būdavo didelis susigrūdimas. Ūkininkams tekdavo ilgai laukti savo eilės, o tai trukdė tinkamai išnaudoti kiekvieną minutę.
1894 m. vasario mėnesį Šilutės apskrities tarybai buvo įteiktas pirmas prašymas tinkamiau sutvarkyti esamą upės perėjimą. Gautas pasiūlymas atgulė valdininkų stalčiuje. Po dviejų metų, 1896 metais buvo ketinama statyti pontoninį tiltą. Rusnės malkų pirkliui Ernestui Anker buvo pavesta susitarti su Karaliaučiaus geležies liejykla ir paruošti pontoninio tilto statybos projektą bei išlaidų sąmatą. 1897 m. pavasarį buvo paruoštas pontoninio tilto projektas. Pontoninis tiltas be storlenčių grindinio turėjo kainuoti 125.000 markių. Be tilto dar papildomai reikėjo įrengti žiemos uostą, pagalbines patalpas, kelis laivelius ir t. t. Tad bendra sąmata išaugo iki 300.000 markių.
Šilutės apskrities tarybos sudaryta komisija nustatė, kad už tokią sumą, 300.000 markių galima įsigyti gerą metalinį keltą. Tad nuspręsta pontoninio tilto nestatyti.
1898 m. sausio 24 d. Rusnėje įvyko susirinkimas, kuriam vadovavo E. Anker. Šio susirinkimo tikslas – aptarti tilto statybą. Šiame susirinkime dalyvavo keli šimtai suinteresuotų asmenų ne tik iš Šilutės apskrities.
1898 m. kovo 30 d. Šilutės apskrities seimelis paskyrė 6000 markių tilto statybos projektavimui ir sąmatai paruošti. Tilto statymo komisija nusprendė, kad tiltą reikia statyti 120 metrų žemiau esančio kelto.
1899 m. kovo mėnesį vandens kelių inspektorius Eichentopfas pateikė projektą, pagal kurį tiltas turėjo kainuoti 900.000 markių. Šilutė apskrities komisija paprašė autoriaus pakoreguoti tilto projektą. Netrukus Eichentopfas paruošė naują 350 metrų ilgio tilto projektą, kuris turėjo kainuoti 1.115.000 markių. Sudarytoji komisija naują projektą priėmė ir jį įteikė Prūsijos karalystės Finansų ministerijai.
1902 m. sausio 12 d. Rusnės tilto klausimas buvo svarstomas Prūsijos seime.
Įgyvendinti naują projektą sutrukdė atsiradusi nauja kliūtis – Tilžėje pradėtas statyti Luizos tiltas. Visos lėšos buvo skirtos Luizos tiltui. O be valstybės paramos, žinoma, nebuvo verta nei galvoti apie Rusnės tilto statybą.
Rusnės tilto statybos reikalai pajudėjo tik 1911 m. liepos 14 d. Prūsijos provincijos taryba skyrė 200.000 markių. Tokią pat sumą Rusnės tiltui 1911 m. rugsėjo 25 d. skyrė ir Šilutės apskrities taryba. 1911 m. rugsėjo 26 d. Rusnėje įvyko pasitarimas dėl Rusnės tilto statybos, kurį organizavo Prūsijos Viešųjų darbų ministerija. Jam vadovavo Prūsijos valdžios prezidentas, įvairių ministerijų valdininkai, Šilutės apskrities atstovas asesorius Petersas ir E. Anker, Rusnės viršaitis Tomušaitis, kunigas Gregoras, advokatas Stein ir ponai Lankovskis bei Schweinbergeris.
Šio pasitarimo tikslas buvo bendrai išsiaiškinti ir nustatyti atskirų korporacijų prisidėjimo prie tilto statybos.
1911 m. spalio 28 d. Miškų administracija paskyrė 50.000 markių. Tų pačių metų lapkričio 26 d. Prūsijos Finansų ministerija pranešė, kad valdžia skyrė 623.000 markių ir pritarė tilto 1.200.000 markių sąmatai. Prie šios sąmatos savo dalį lėšų skyrė Rusnės, Skirvytės, Pakalnės, Šyšos, Vorusnės ir Skirtvytėlės kaimų bendruomenė.
Pradedant tilto statybai dar reikėjo išpirkti esamo kelto naudojimo privilegiją. Po ilgų derybų kelto privilegija išpirkta už 60.000 markių. Išsprendus visus klausimus, Šilutės apskrities viršininkas Heinrichas Petersas kreipėsi į statybos patarėją Fabianą iš Kukernesės, kad paruoštų galutinį statybos planą. Netrukus Fabianas pateikė galutinį Rusnės tilto projektą. 1912 m. rudenį statybos darbai pavesti firmai Beuchelt iš Gruenebergo.
1913 m. gegužės mėn. pradėta statyti kairiojo kranto tilto atrama. Tais pačiais metai buvo pastatytos kitos atramos bei juos jungiančios geležinės konstrukcijos. Statant tiltą buvo pastatyta atskira elektros stotis. Taigi pastačius Rusnės tiltą, Rusnėje buvo įvesta elektra.
1914 m. liepos mėn. tiltas buvo pastatytas. Liko tik nutiesti grindinį. 1914 m. rugsėjo 1 d. turėjo įvykti didelės Rusnės tilto atidarymo iškilmės, bet tam sutrukdė prasidėjęs I Pasaulinis karas”.
Klaipėdos kraštui prisijungus prie Didžiosios Lietuvos, už Rusnės tiltą buvo imamas mokestis (kalba netaisyta): „Už pasinaudojimą tiltu imami tokie tiltapinigiai:
Už nepakinkytą arklį, galviją ar asilą 20 ct, už vežimą 25 ct, už kumelį, veršį, avį, ožką, kiaulę ar kitą laisvai varomą ar vedamą mažą gyvulį 10 ct, už varomus naminius paukščius už kas penkis 10 ct, už dviratį 5 ct, už motociklą 25 ct, už automobilį, jeigu jis skirtas asmenims vežti, ten ir atgal 1,25 Lt, šiaip ten ir atgal 1,50 Lt, už garinius ir motorinius valcus, garinius ir motorinius arklus, lokomotyvus, motorinius vežimus, traktorius, kuliamąsias mašinas, baldų vežimus 1,50 Lt, už vežimus traukiamus žmonių po 10 ct. Susisiekiant laivais, už laivą, prainantį atidaromąją tilto dalų ne atidaymui nustatytuoju laiku imama 2 Lt, atidarymui nustatytuoju laiku laivai praeina nemokamai. Dažnam tilto pasinaudojimui išduodamos knygelės, kurios kitiems negali būtiperleidžiamos. Autovežimiai, kurie tiltu naudojasi dažniau, kaip 3 kartus per dieną, duodami blokai 50 atskiriems pravažiavimams už 25 Lt. Nuo tiltapinigių atleidžiami viešųjų valdininkų gyvuliai, vežimai ir šiaip važiavimo priemonės tarnybinėse kelionėse, jeigu valdininkai dėvi uniformą arba pakankamai legitimuojasi; toliau įvairūs valstybiniai transportai Lietuvos Respublikos vardu, visos susisiekimo priemonės gaisro arba kitos nelaimės metu, pagaliau visos vandens susisiekimo priemonės, jeigu jos skirtos, vandens darbų arba kitiems valdiškiems tikslams“.
Virgilijus POVILIŪNAS, istorikas, buvęs Trakų muziejaus direktorius