Prieš tai Mažojoje bažnyčioje kompozitorius Kristupas Bubnelis kalbino kompozitorę Moniką Sokaitę apie jos kūrinį, parašytą specialiai šiam festivaliui ir Lietuvos kultūros ambasadorei, literatūros kritikei Ugnei Karvelis pagerbti.
Moniką Sokaitę įkvėpė U. Karvelis romanas „Traukiniai daugiau nebevažiuos“ ir jame atrasta reikšminga frazė: „O kaip atrodo taika? Kokia jos spalva?“ „Nenorėjau iliustruoti romano ar jo atpasakoti, – sakė Sokaitė. – Bet traukiniai simbolizuoja pokytį, vyksmą ir Ugnės asmenybę. Mes su ja prasilenkėme laike, bet esu feministė ir manau, kad tokioms moterims reikia skirti daug daugiau dėmesio.“ Visa Sokaitės kamerinė muzika susijusi su smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu, o šis kūrinys yra iš dalies jo įkvėptas taip pat dėl to, kad jis buvo susijęs su U. Karvelis glaudžiais asmeniniais ir kūrybiniais ryšiais.
Pasak Bubnelio, dėl įvairių priežasčių ir pasirinkimų užsienyje atsiradę kūrėjai neretai tampa marginalais ir esti pamirštami, nors savo laiku darė didelę įtaką intelektualų sluoksniams. Sokaitės nuomone, dėmesio jai gal ir per mažai, bet priežastys glūdi ne joje pačioje, o patriarchalinėje mūsų regiono santvarkoje. „Ugnė Karvelis buvo ryški asmenybė, pakerėjusi Pietų Amerikos ir Europos intelektualinius sluoksnius, kovojusi dėl Lietuvos kultūros sklaidos. Savo kūriniu norėjau priminti visuomenei, kas ji buvo ir visada bus, – teigė kompozitorė. – Visas procesas įgavo gyvenimiškų atspalvių virtinės įtaką ir savaime nutolo nuo klasikinio instrumentinio koncerto: tai yra stambios formos kūrinys smuikui solo, kameriniam orkestrui ir perkusijai. Kūrinio forma yra pasiskolinta iš Karvelis gyvenimo partnerio Julijo Cortázaro knygos „Žaidžiame klases“. Mano kūriny taip pat tas dalis galima susidėlioti, kaip nori. Esmė yra virsmas, kismas ir pasikeitimas. Iš tikrųjų norint suprasti mano kūrinius, reikia būti pasaulinės literatūros skaitytoju.“
Apie Anatolijų Šenderovą ir jo koncertą smuikui mintimis pasidalino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir perkusininkas Pavelas Giunteris.
K. Bubnelis atkreipė dėmesį į A. Šenderovo nežabotą muzikalumą, nuolatinį siekį perkurti kūrinius ir bendradarbiavimą su atlikėjais. P. Giunteris pritarė minčiai, kad šiais laikais ne taip dažnai pamatysi santykį tarp kūrėjo ir atlikėjo. Pasak jo, Šenderovas buvo tarp tų paskutinių mohikanų, kurie daug savo kūrinių dedikavo kolegoms ir bičiuliams, nes jam tas kūrybinis santykis buvo svarbus. Koncerte smuikui Šenderovas padarė unikalų dalyką: timpanų partiją parašė perkusininkui, kuris groja instrumento (fortepijono) viduj lazdelėmis. Ilgą laiką Giunteris buvo kompozitoriaus partneris ir redaktorius, į jo nuomonę būdavo labai atsižvelgiama. Diskusijoje apie istoriniame kontekste prarastą tapatybę ir jos galimą rekonstrukciją F. Kukliansky pasakė, kad Šenderovo biografija panaši į Zubino Mehtos, ir kad tapatybės apskritai nereikia iešokti, nes esi tas, kas esi. „Jis, kaip sakote, atrado savo tapatybę per muziką ir buvo pasaulinio lygio kompozitorius, kuris turėjo užsakymų iki gyvenimo pabaigos. Šenderovo senelis buvo klecmerio muzikantas, grojo iš klausos, o kūryba turi žydišką atspalvį“ – sakė F. Kukliansky. Pasak K. Bubnelio, jo sąsaja su religine muzika buvo ne tiesioginė, o abstrakčiai traktuojama, todėl yra plačiai reflektuojama.
Mąstydama apie tai, kokia galėtų būti šio „atminties dialogo“ ašis, ir prisimindama bendravimą su kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu bei smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu, parašiusiam dalį atsiminimų apie Ugnę Karvelis, pajutau, kad ta ašimi galėtų būti nepaprastai vitališka, spalvinga tiek vieno, tiek kito asmenybė, atsispindėjusi abiejų veikloje ir kūryboje. Minties spalva, garso spalva, jausmo spalva. Ir daugybė atspalvių, simbolizuojančių daugiaplanį vidinio pasaulio subtilumą, derantį su ryškia išorine ekspresija.
Koncerto pradžioje skambėjęs „Quelle est la couleur de la paix?“ – tai jau antrasis Monikos Sokaitės koncertas smuikui; pirmasis buvo atliktas 2015 metais – Hamburge, taip pat Kintuose. Kūrinio bendraautorius ir atlikėjas Martynas Švėgžda von Bekkeris detalizuoja sumanymo, kurį pradėjo 2018 metais, koncepciją. „Monika – labai subtili, nuoširdi ir pajauti. Jos muzika kvėpuoja. Perskaičius knygą, parašė pirmą dalį. Rašymas atsinaujino pernai rudenį, o dar ir paaiškėjo, kad artėja jubiliejus. Kas yra taika karo metu? Ar ramybė yra taika? Ugnė matė tiek tų traukinių Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, ji perėjo per tai. Ugnei aš buvau aitvaras, o ji paskui sakė, kad „dabar aš pabūsiu tavo aitvaru“. Ir iš tiesų, per ją aš groju, per ją tvirtinu ir per ją primenu, kad karas buvo ir anksčiau, kad tie traukiniai buvo siaubingi į abidvi puses, tiek į nacistinę Vokietiją, tiek į tarybinę Rusiją. Juntame tą tremčių siaubą ir važiavimą į mirtį. Traukinys kaip šimtalapis, kuriame žmonės žviegia ir miršta, vežami į skerdyklą.“
Kūrinys prasideda perkusija ir smuiko solo, solistas panaudoja ypatingą keturias stygas vienu metu užgaunantį stryką. Girdime „beldimą į duris“. II dalyje po laisvo pobūdžio įžangos jau įprastu stryku griežiama atsirandanti melodija, pasigirsta „traukinio važiavimas per bėgius“. Toliau orkestras ekspresyviai plėtoja medžiagą, vieną harmoninį motyvą. Reikšmingas perkusijos epizodas papildomas „milicininko sargybinio“ švilpuku. Trečia dalis pradedama orkestro staccato ir primena senovinį šokį, kurio melodija išradingai plėtojama iki finalo. Čia gera akustika, jaunas imlus kolektyvas ir įdomus dirigentas sukūrė intriguojantį muzikinį „teatrą“. IV dalis su choralu vėl pradedama flažoletais smuiko solo partijoje. Muzika nuskaidrėja, pasigirsta trikampis. Ilgą laiką girdimi disonansai išrišami į mažorinius konsonansus, ir kūrinys baigiasi lėtoko tempo elegiška nuotaika. Tokia spalva regima taika.
Netikėtos harmonijos perteikia transformacijos momentus. Kūrinyje naudojamas karinis būgnelis išreiškia aliuzijas į karą, toks sonoristinis pasirinkimas yra tarsi simbolinis šaukinys. Pats traukinys simbolizuoja bėgimą nuo antrojo pasaulinio karo. Kompozitorė norėjo atspindėti romane vaizduojamą faktą, kada U. Karvelis pasitraukė iš Lietuvos. Pasigirstanti lietuvių liaudies sutartinė, melodijos, prūsų daina „Plaukia laivelis“ simbolizuoja lietuviškas jos šaknis, o Giunterio improvizuojamas rumbos motyvas – sąsajas su Lotynų Amerika. Abu pradai derinami nuosekliai ir sukuria užburiančią atmosferą. Vis dėlto kūrinys nėra deklaratyvus, o jame subtiliai panaudojamos prasminės ir instrumentinės išraiškos priemonės sukuria permatomą, skaidrų muzikinį audinį.
Smuikas solisto rankose skambėjo charakteringai, šiltu, lyg vualiuotu tembru. Kadangi koncertas nėra tipiškos formos, smuikas, būdamas pirmame plane, atlieka tarsi pasakotojo vaidmenį, veda įvairių štrichų prisodrintą styginių orkestrą ir reikšmingą perkusiją, nuolat replikuodamas ar inicijuodamas labai subtilias būsenas. Švėgždai von Bekkeriui būdingas intymus, jaukus muzikavimas, tarsi vyktų kažkas asmeniškai svarbaus ir kartu apibendrinto, kaip svarbi idėja. Kūrinyje per pauzes įprasminta pajauta to, kas norima pasakyti. Tą idėją Martynas, kuriam Ugnė save apibūdino kaip vaivorykštę, išreiškė originaliai: „Ji buvo oro ženklas. Ir aš supratau, kad tai jinai vaivorykšte atsiranda po audrų, po lietaus, su saule. Užtai aš susirasiu plunksną prie marių, nes paukštis su plunksna yra oro gyvis, o plunksna yra ir rašytojo įnagis. Ir aš su plunksna už gamtą dar prabilsiu kartu su ja. Bus transcendentinis susitikimas su Ugne per orą“. Ta plunksna tapo prasmingu vizualiniu akcentu ir labai pritiko prie smuikininko įvaizdžio.
Konceptualiai vientisą filosofinio plano Monikos Sokaitės kūrinį smuikui pakeitė kitokio, emocionalaus pobūdžio Anatolijaus Šenderovo smuiko koncertas, kurį Dalia Dėdinskaitė pagriežė pilnu, skambiu tonu, pagaudama prasmingą emocinį turinį ir jį perteikdama užtikrintai ir logiškai. Ilga solo įžanga, išraiškinga, dramatiška partija, efektinga virtuoziška trečioji dalis įelektrino atmosferą, po kulminacijos sekė jautri lėta pabaiga. Renginį užbaigė Mendelssohno „Vasarvidžio sapnas“ (Alexanderio Shchetinsky aranžuotė), kuriame dirigentas iš Taivano galėjo pademonstruoti savo meistriškumą. Ching-Ming Lu yra keleto tarptautinių dirigavimo konkursų, tarp jų Eduardo Mata, laureatas. Debiutavęs Vienoje kaip operos dirigentas ir laimėjęs Austrijos vyriausybės apdovanojimą, jis Juozo Domarko kvietimu atvyko į Lietuvą, čia dirigavo LNSO. Klaipėdos kamerinį orkestrą Ching-Ming Lu vedė lanksčiai, orkestras kruopščiai ir tiksliai sekė jo mostą, muzikavo profesionaliai.
„Atminties dialogai“ tapo inspiruojančiu autorių ir muzikantų susitikimu, nuoširdžiai įvertintu publikos ovacijomis.