Albrechtas buvo artimas Liuterio bendražygis, ir jo vadovaujama kunigaikštystė tapo svarbiu protestantizmo židiniu. 1544 metais jis įkūrė Karaliaučiaus universitetą (vėliau žinomą kaip Albertina), kuris tapo vienu svarbiausių liuteronų teologijos ir humanitarinių mokslų centrų. Čia dėstyta teologija, filosofija, kalbotyra, o reformacijos idėjos plito tiek vokiečių, tiek vietinių tautų – ypač lietuvių – tarpe.
Prūsijos liuteronų bažnyčia turėjo ypatingą reikšmę ir lietuviams – lietuvininkams, gyvenusiems Mažojoje Lietuvoje. Liuteroniška tradicija skatino gimtosios kalbos vartojimą bažnytinėje veikloje, švietime ir leidyboje. 1547 metais Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ buvo pirmoji lietuviška knyga. Tai ne tik religinis veikalas, bet ir reikšmingas tautinės kultūros paminklas. Šiame regione klestėjo lietuviška raštija, leisti giesmynai, Biblijos vertimai, o bažnyčia tapo svarbia lietuvių kalbos saugotoja.
Per šimtmečius liuteronų bažnyčia Prūsijoje išliko svarbi ne tik tikėjimo, bet ir švietimo, kultūros, bendruomeniškumo institucija. Ji formavo gyvą, daugiakultūrę visuomenę, kurioje drauge gyveno vokiečiai, lietuviai, lenkai ir kitos tautos. Vis dėlto Prūsijos istorija nebuvo vien tik taikos ir klestėjimo laikotarpis – religija ne kartą buvo susipynusi su politika, karais, ideologijomis. XIX a. nacionalizmo bangos keitė požiūrį į tautines mažumas, o XX a. pasauliniai karai lėmė liuteronų bažnyčios Prūsijoje žlugimą. Po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis Prūsijos teritorijų buvo prijungta prie Lenkijos ir Sovietų Sąjungos, gyventojai išblaškyti, o bažnytinis gyvenimas stipriai sumenko.
Nepaisant įvairių istorinių įvykių, liuteronų bažnyčios palikimas Prūsijoje išliko gyvas – tiek architektūroje, tiek išlikusiuose raštuose, tiek išsaugotame tikėjime išeivijoje ir palikuonių atmintyje. Šiandien, minint 500 metų sukaktį, verta atsigręžti į Reformacijos ištakas ir jų neblėstančią reikšmę: tai priminimas apie sąžinės laisvės svarbą, Dievo žodžio prieinamumą visiems, švietimo ir asmeninės atsakomybės svarbą tikinčiojo gyvenime. Liuteroniška dvasia skatina ne tik tikėjimą, bet ir veiklumą, atvirumą dialogui, pagarbą skirtingoms tautoms ir kultūroms.
H. Šojaus muziejaus inf. Fritz Krauskopf nuotr.