Šaukiasi pagalbos
„Lietuvoje save žaloja kone kas penktas paauglys. Jaunimo skambučiai „Jaunimo linijoje“ dėl savęs žalojimo ar savižudybės rizikos sudarė 22 proc. Kas ketvirtas iš save žalojančiųjų tarpo mąsto apie savižudybę. Tai, kad savęs žalojimas plinta išsivysčiusiose šalyse, verčia susimąstyti, ką turtingos visuomenės daro ne taip“, – sako Jūratė Čečetienė, Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė.
Savęs žalojimas – tyčinis veiksmas, kurio metu žmogus sukelia sau fizinį skausmą, siekdamas suvaldyti stresą. Šis reiškinys sudėtingas, jo mechanizmai nėra pilnai suprasti. Nuo 2000 m. paauglių savęs žalojimo atvejų dažnis išsivysčiusiose pasaulio šalyse išaugo tris kartus.
Savęs žalojimas gali būti įvairių formų, dažniausia – pjaustymasis. Lietuvoje dažniausias savęs žalojimo būdas – vaistų perdozavimas, jį naudoja kas trečias save žalojantis paauglys.
„Tai ne vieninteliai būdai. Kai kurie jų labiau paplitę nei kiti, tačiau visi susiję su rizika. Pjovimas aštriais daiktais, siekiant prasipjauti ar sužeisti odą. Deginimas kažkuo karštu, pavyzdžiui, cigaretėmis, degtukais ar įkaitusiais aštriais daiktais. Nuodijamasi cheminėmis medžiagomis, buitinėmis valymo priemonėmis“, – vardija J. Čečetienė.
Žalojamasi ir smūgiuojant kietais daiktais, pavyzdžiui, trenkiantis į sieną. Problemą išduoda ir brėžimai, trynimai, dėl kurių pažeidžiama oda, žaizdų draskymas, neleidžiant užgyti, plaukų rovimas, kandžiojimasis, toksinių medžiagų perdozavimas. Visi būdai byloja – vaikas rimtai šaukiasi pagalbos ir jos reikia nedelsiant.
Žalojasi ir dėl socialinių veiksnių
Paauglystė išskiriama kaip savo vaidmenų paieškos laikotarpis, kuriam būdingas polinkis į rizikingą elgesį, kuris gali apimti įvairias rizikas nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo, pavojingo vairavimo, nesaugių lytinių santykių iki savęs žalojimo ir suicidinių minčių.
Savęs žalojimas susijęs su nepatenkintais paauglio poreikiais ir su įvairiais psichologiniais, biologiniais ir socialiniais veiksniais.
Paauglystės trukmė pastaraisiais metais pailgėjo, nes mergaitės pradėjo bręsti anksčiau, nuo 8 iki 14 metų. Kita tendencija, kad jaunuoliai po mokyklos baigimo ilgiau lieka namuose dėl būsto kainų bei prastesnių galimybių įsidarbinti. Socialiniai tinklai taip pat reikšmingai veikia paauglių psichinę sveikatą.
Daugelis paauglių sėkmingai susidoroja su šiais iššūkiais, tačiau kai kurie susiduria su sunkumais, tokiais kaip tapatumo krizė, depresija, nerimas. Paaugliai, nesugebantys spręsti savo vidinių konfliktų, neretai pasirenka savęs žalojimą kaip būdą išreikšti savo emocijas.
Ypatingai savižalos augimą paskatino COVID-19 pandemija: daugėjo jaunuolių, kurie pradėjo žalotis, kad susidorotų su stresu. Kuo labiau izoliuotas asmuo, tuo mažiau jaučiasi galintis pasiekti kitus ir išreikšti emociją, todėl atsigręžia į save.
Prie savižalos plitimo prisideda ir plintanti nerimo kultūra. Šiais laikais paaugliai gyvena asmenukių, internetinės būsenos, atnaujinimų ir tiesioginio bendravimo amžiuje – „Instagram“ ir „Snapchat“ pabrėžiama išvaizda, o ne turinys, yra net savižalą skatinančių grupių. Tad patariama tėvams būti itin budriems.
Ilgos rankovės – net karštą dieną
Nors savęs žalojimas yra nebylus pagalbos šauksmas, įprastai paaugliai tai daro paslapčiomis, kad suaugusieji nesužinotų. Kaip tuomet suprasti, kad paauglys save žaloja? „Ant kūno pastebite neaiškios kilmės įpjovimų, įdrėskimų, nudegimų, įkandimo žymių, kraujosruvų, randelių. Vaikas renkasi rūbus ilgomis rankovėmis, dėvi ilgas kelnes net kai lauke karšta. Nenori persirenginėti, kai šalia yra kitų žmonių, vengia veiklos, kai tenka apsinuoginti (plaukiojimo).
Be to, vaikas atrodo prislėgtas, depresyvus, atitolęs nuo šeimos bei draugų. Dažnai kaltina save dėl įvairių dalykų, kartoja, kad jam niekas nesiseka, yra bevertis, jaučiasi beviltiškai. Pasireiškia dažni pykčio ir agresijos proveržiai.
Prevencija svarbiau
Savižalos dažnį mažinti reikšmingiau už gydymą padeda efektyvi prevencija. Jaunesnio amžiaus paaugliams, kurie nėra linkę patys kreiptis pagalbos, padėti gali prevencinės programos mokyklose. Deja, jos dažniausiai remiasi patirtimi ir nuojauta.
Prevencinės strategijos turėtų remtis šiais principais: gilinti žinias apie prisitaikymo prie aplinkybių ir emocijų reguliavimo strategijas (pvz., fizinis aktyvumas); stiprinti socialinius ryšius su šeima, draugais ir bendruomene, skatinti kalbėti apie patiriamą stresą, mažinti psichologinės pagalbos stigmą; suteikti gilesnių žinių žmonėms, kurie pirmi gali pastebėti savižalą (mokytojai, socialiniai darbuotojai, gydytojai); neanalizuoti su paaugliais, kurie nesižaloja, besižalojančių paauglių veiksmų.
Vykdant prevencines programas svarbus socialinių darbuotojų vaidmuo, kurie geba aptarti šią temą su jaunimu ir šeimomis. Tėvai gali bandyti nuslėpti arba neigti savo vaikų savižalą, o socialiniai darbuotojai gali rasti būdų, kaip gauti informaciją.
Savižalos pradžia yra apie 13 metus, pikas – 15–17 m., vėliau rizika mažėja. Visgi, PKTC ekspertė sako, kad save žaloti gali bet kas, nepriklausomai nuo lyties, seksualinės orientacijos ir amžiaus.
Pranešimas spaudai.