Suoliukas Jonams Užpurviams
Savaitgalį Saugose atidengtas suoliukas, kuris yra ne tik paprastas lauko pasisėdėjimo baldas, bet ir gyvas atminimas, primenantis mums apie iškilių šio krašto istorinių asmenybių darbus, idėjas ir indėlį, kuris ir toliau įkvepia mus. Praeiviai čia galės prisėsti, pailsėti ir pamąstyti apie tai, kaip vieno žmogaus darbai gali pakeisti daugelio gyvenimus. Jis primins, kad kiekvienas galime prisidėti prie geresnės ateities ir palikti savo pėdsaką istorijoje. Atidengdami šį suoliuką, saugiškiai ne tik pagerbė praeitį, bet ir viltingai žiūri į ateitį, tikėdami, kad jis taps vieta, kurioje bus kuriamos naujos idėjos, dalijamasi svajonėmis ir puoselėjama bendrystė, įkvėpti dviejų bendravardžių ir bendrapavardžių Jonų Užpurvių pavyzdžio. Kas tie Užpurviai?
Jonas Užpurvis, (1869-1945) gimęs Kukoruose, čia ir palaidotas. Kaimo ūkininkas, kurio namuose telkėsi Saugų jaunimo kultūros ir švietimo draugijos „Žiedas“ nariai, veikė draugijos biblioteka. Tilžės akto signataras.
Istorinis Tilžės aktas, laikomas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo pradžia, net ir praėjus šimtmečiui jo po pasirašymo vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Tilžėje susirinko iki 50 lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų, kurie sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. Ji netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT), kuri iškart ėmėsi ryžtingų veiksmų pasiekti iškeltus tikslus. 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje susirinkus 24 MLTT nariams, buvo paskelbta atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno – prie Lietuvos valstybės Deklaracija, kuri ir žinoma kaip Tilžės aktas.
J. Užpurvis, (1891-1992) gimęs Virkytuose, miręs Pulheime, Vokietijoje. Pedagogas, kultūrininkas, Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, kraštotyrininkas, knygininkas, publicistas, poliglotas, mokėjęs virš 30 kalbų, tremtinys, Vokietijos išeivijos lietuvių bendruomenės veikėjas. (Pastaba: dažnai painiojama, šis Jonas Užpurvis nėra Tilžės akto signataras!).
Mokėsi ir baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę. Po karo mokytojavo Vilkyčiuose, Rukuose. Vytauto Didžiojo universitete baigė klasikines kalbas, dirbo mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje, buvo krašto mokyklų draugijos valdybos narys. Nacių Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą su gimnazija išsikėlė į Palangą, čia mokytojavo. Po to dirbo Vilniaus universitete, vėliau Klaipėdos mokytojų seminarijoje dėstė vokiečių kalbą. Sovietinio saugumo suimtas ir su šeima ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs apsigyveno Saugose, vėliau – Šilutėje. 1967 m. emigravo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Surinko lietuvių tautosakos, prisidėjo rengiant akademinį Lietuvių kalbos žodyną.
Saugų seniūnas Arvydas Stonis, seniūnijos ir bendruomenės vardu, padėkojo priekuliškei Editai Barauskienei ir saugiškiui Donatui Jauniui, už suoliuko idėjos įgyvendinimą, tikėdamas, kad ši vieta taps nuolatiniu priminimu apie Jonų Užpurvių palikimą. Atidengtą suoliuką pašventino kunigas Mindaugas Žilinskis.
M. B. Laužemio nominacija
Septintąjį kartą teikiama, Saugų seniūnijos įsteigta, publicisto, šviesuolio, Mažosios Lietuvos inteligento, evangelikų liuteronų kunigo–misionieriaus, kunigavusio ir palaidoto Saugose, Martyno Benjamino Laužemio vardo nominacija. Keramikinė angelo skulptūrėlė (aut. tautodailininkė V. Astrauskienė) ir pažymėjimas už kultūrinę, kraštotyrinę ir visuomeninę veiklą garsinant Mažosios Lietuvos ir Saugų kraštą, šiemet paskirta kraštietei Editai Barauskienei – pedagogei, rašytojai, kraštotyrininkei, muziejininkei. Baigusiai Saugų vidurinę mokyklą, metus mokytojavusiai Saugose.
E. Barauskienės Šilutės ar Klaipėdos krašto skaitytojams pristatyti nereikia, ji žinoma visoje Lietuvoje. Edita turi sąsajų su švėkšniškiais ir saugiškiais, o ką jau kalbėti apie priekuliškius. Kiekvienam kraštui ji savaip brangi, gerbiama, o susitikimai su ja neprailgsta.
Rašytoja renkasi istorines temas ir ryškias asmenybes, dariusias ir darančias įtaką mūsų kultūros, literatūros ir tautos istorijai. Domėtis Lietuvos istorijos ir kultūros praeitimi ją skatina troškimas pažinti baltų istoriją. Ji devynių knygų autorė, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės literatūrinės, Agluonėnų seniūnijos įsteigtos I. Simonaitytės vardo, Martyno Jankaus, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos 1000-mečio minėjimo, Jono Marcinkevičiaus premijų laureatė, Gargždų miesto garbės pilietė.
Nuoširdžiausi sveikinimai pelnius M. B. Laužemio nominaciją dedikuoti p. Editai. Jos darbai ir atsidavimas ne tik puoselėja mūsų krašto kultūrinę atmintį ir bendruomeniškumą, bet ir tęsia kunigo M. B. Laužemio misiją – šviesti ir tarnauti. Tegu šis apdovanojimas tampa ne pabaiga, o nauju įkvėpimo šaltiniu ateities darbams, linkėta nominantei.
Degėsio dangava čėsnė
„Degėsio dangava čėsnė“ – tradicinė vakarienė po atviru dangumi, vykstanti Saugose, festivalio „Muzikos malūnas“ uždarymo metu rugpjūčio mėnesį. Tai bendruomenės puota, kuria simboliškai atsisveikinama su festivaliu ir dalijamasi įspūdžiais.
Taip jau šiemet tie muzikos malūno sparnai įsisuko, kad festivalio baigiamasis renginys vyks rugsėjį, bet nenorėdami nusižengti tradicijai, organizatoriai į mėlynąją vakarienę visus, kaip ir įprasta, sukvietė rugpjūtį.
Bažnyčioje po magiško Luko Isaak klasikinės gitaros koncerto, sužavėjusio ne tik programa, bet ir bendravimu lietuviškai, beveik šimtas žmonių, sėdo prie mėlynai uždengtų stalų, pasipuošę mėlynais rūbais. Vakarienės metu skambėjo Pajūrio laisvalaikio salės terceto (vad. Soneta Būdvytienė) atliekamos dainos.