Vienos šeimos istorija
„Kai pirmą kartą nuėjome pas juos, durų niekas neatidarė. Langai buvo uždangstyti, ore tvyrojo alkoholio kvapas. Keturių vaikų mama – užsidariusi, įbauginta smurtaujančio partnerio, bijojo visko – mūsų, institucijų, kad vaikus atims“, – prisimena Toma ir Raimonda.
Specialistės neskubėjo. Kantriai lankėsi, palikdavo žinutes, siūlė pagalbą. Po kelių mėnesių mama ryžosi žengti pirmą žingsnį – pasikalbėti. Vėliau – išsikraustyti iš smurtautojo namų, paskui – ieškoti darbo. Vaikai grįžo į mokyklą.
„Šiandien jie gyvena kitaip. Ir mes kartais pagalvojame – o jeigu tada būtume nuleidusios rankas?..“, – svarsto specialistės.
Arba kita istorija. Vaiko teisių apsaugos skyrius, gavęs anoniminį pranešimą, jog vaikai dažnai paliekami vieni namuose, o tėtis piktnaudžiauja alkoholiu, kreipėsi į Socialinių paslaugų centrą su prašymu paskirti šeimai atvejo vadybininką ir organizuoti pagalbą. Atvejo vadybininkė su specialistais sudarė pagalbos planą: vaikams buvo skirta laikina priežiūra giminaičių šeimoje, o tėvui siūlomas gydymas, priklausomybių ligų konsultanto bei psichologo konsultacijos. Pradžioje vyras atmetė pagalbą, tačiau nuoseklios specialistų pastangos padėjo, po pusės metų gydymo ir konsultacijų, vyras susigrąžino vaikus.
„Mano darbas buvo ne smerkti, o parodyti, kad dar yra kitas kelias. Ir jis tuo keliu nuėjo“, – sako Raimonda.
Ką reiškia būti atvejo vadybininku?
Tai ne tik koordinuoti institucijų darbą. Tai – būti žmogumi, kuris nepabėga, kai sunku. Kuris ieško sprendimo, net kai paslaugų trūksta, o šeima nenori bendrauti. Tai – emocinis krūvis, atsakomybė ir, svarbiausia – žmogiškas ryšys.
Iššūkių netrūksta. Mažesniuose miesteliuose vis dar trūksta psichologų, priklausomybių specialistų, krizių centrų. Vienas darbuotojas dažnai turi koordinuoti dešimtis šeimų. Būna ir emocinis perdegimas – nuolatinis darbas su sunkumais reikalauja stipraus vidinio atsparumo. Šeimos dažnai bijo kreiptis, nes jaučiasi vertinamos ar bijo būti nubaustos. Nepaisant visko, šie žmonės lieka. Ir dirba tyliai.
Ar galime padėti mes visi?
Nors atvejo vadybininkai dirba tyliai ir dažnai nepastebimai, jų darbas – itin svarbus. Jei matote šeimą, kuri susiduria su sunkumais, nesmerkite – pasiūlykite pagalbą, nenuvertinkite. Kartais vienas geras žodis ar nukreipimas pas specialistą gali padėti išvengti didelės nelaimės.
O kalbant plačiau – kaip visuomenė turime skatinti, kad pagalbos paslaugos būtų prieinamos visur, kad specialistai būtų gerbiami ir palaikomi, kad žmonės nebijotų kreiptis pagalbos. Tik tada galėsime sakyti, kad išties rūpinamės visomis šeimomis, ypač tomis, kurioms šiuo metu sunkiausia.
Minėdami Socialinių darbuotojų dieną, kviečiame atsisukti į šiuos žmones su dėkingumu ir pagarba. Jie ne tik padeda – jie dažnai iš naujo pastato tiltus tarp šeimos ir visuomenės.
Jeigu pažįstate socialinį darbuotoją ar atvejo vadybininką – pasakykite „ačiū“. Kartais tai – daugiau nei bet kuris įsakymas ar planas.
Su Socialinių darbuotojų diena visus, kurie kuria šviesesnį rytojų tyliai, bet iš visos širdies.
Šilutės socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkės Raimonda GEDRIMAITĖ-GEČIENĖ ir Toma POTELIŪNĖ