Karo duona
Saugų seniūnijos Kukorų kaimo pušyno ramybėje slypi istorija, kurią būtų galima rašyti ne tik ant popieriaus, o tiesiai ant delnų – ten, kur kiekviena raukšlelė žymi praėjusių devynių dešimtmečių vageles. Tai pasakojimas apie moterį, kurios širdis, nepaisant visų likimo audrų, išliko šviesi ir gebanti kurti grožį.
Vaikystė ir paauglystė jai neatnešė nerūpestingų vakarų, vietoj jų likimas pasiūlė karčią karo duoną ir ankstyvą brandą. Nebuvo laiko džiaugtis nerūpestinga vaikyste, teko mokytis valdyti arklį – galingą, romų gyvūną, tapusį jos didžiausiu talkininku ir meile. Net ir šiandien, kalbant apie arklius, jos akys sušvinta ypatinga šiluma. Tai meilė, užgimusi sunkiame darbe, kai žmogus ir gyvulys tampa viena komanda, kartu traukiančia gyvenimo jungą per dirbamą žemę ir gyvenimo negandas.
Negailėdamas išbandymų gyvenimas mestelėjo dar vieną, ypač skaudų – akimirką, kai dangus nusidažė gaisro pašvaiste, nusinešančia viską, kas užgyventa. Stovėjo su vyru ir mažais vaikais pelenais virtusiuose namuose suvokdama, kad viską vėl teks pradėti „nuo šaukšto“. Tokia dalia palaužtų daugelį, bet Elena nepalūžo. Nusipirko Kukoruose namelį, kuriame po truputį kūrėsi ir gyvena iki šiol. Augindama penkis vaikus, rūpindamasi namų ūkiu, gyvuliais, daržais ir sodu, dirbdama elektros perdavimo pastotėje, geležinkelio stotelėje, sėmėsi jėgų iš žemės, darbo ir motiniškosios meilės, kantriai kartu su vyru, statydami gyvenimą iš naujo, plyta po plytos, viltis po vilties.
Pražydęs meno genas
Polinkį menams ir kūrybai Elena jautė nuo jaunų dienų, bet laisvalaikis tuomet buvo tokia prabanga, kurios ji negalėjo sau leisti. Kūryba turėjo palaukti, kol užaugs vaikai, kol bus nudirbti ūkio darbai. Tačiau meno genas niekur nedingo – jis snaudė ir galiausiai prasiveržė su galinga jėga.
Šiandien jos rankos, tiek daug mačiusios ir dirbusios, nebevaldo arklio vadžių, bet kuria stebuklus: popieriuje atgyja spalvos, kurių trūko pilkoje jaunystės kasdienybėje. Molio skulptūrėlės pasakoja istorijas apie gyvūnus. Kūrybos džiaugsmas tapo kasdieniu palydovu, o patį kūrėjo geną ji mato ir savo vaikuose, kurie perėmė mamos gebėjimą matyti pasaulį gražesnį. Kas metalą, kas spalvą, kas akmenėlius sugeba prakalbinti.
Šiandien senolė ne viena. Gyvendama su dukros šeima, mėgaujasi ramia pilnatve. Kiekvieną pavasarį laukia sugrįžtančių gandrų, o jos gyvenimo sodas žydi gražiausiais žiedais: „5 puikūs vaikai, 7 anūkai ir 8 proanūkiai – tai mano didžiausias laimėjimas ir džiaugsmas“, – tarsi tylią maldą kartoja Elena.
Žvalumo receptas
Daug kas jubiliatės klausia: „Kur slypi ta paslaptis? Kaip po tiek darbų, netekčių, gaisro ir vargų išlaikyti šviesų protą ir net kuriančias rankas?“ Pasirodo, tam nereikia nei brangių vaistų, nei sudėtingų teorijų. Jos ilgaamžiškumo formulė telpa į vieną sakinį, kurį ji taria su švelnia šypsena: „Išmiegojai – ir netingėk pasimankštinti.“
Tai ne tik kūno judesys, tai – dvasinė E. Rimkienės nuostata, disciplina, kurią ji išsiugdė per dešimtmečius, kai rytas prasidėdavo ne poilsiu, o rūpesčiu ūkyje, dėl vaikų ar darbe. Miegas jai – ramybė, atgaiva ir galimybė palikti vakarykštes godas praeityje. Mankšta – tai pažadas sau, kad ši diena bus pilna iki kraštų. Ar tai būtų keli lengvi judesiai šviesiame kambaryje, ar pajudėjimas po kiemą, ar tiesiog pirštų miklinimas lipdant molio skulptūrėles – judesys šiai moteriai reiškia gyvastį.
Šis kasdienis ritualas yra ilgaamžės pergalė prieš laiką ir tingulį. Tai tas variklis, kuris leidžia net ir sulaukus garbaus amžiaus ne tik džiaugtis gausia šeima, bet ir su džiaugsmu paimti teptuką į rankas. Jos gyvenimas moko: sveikata prasideda nuo valios atsikelti ir pasveikinti naują dieną judesiu.