Žiemgalių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas dar 870 m. danų kronikoje. Žagarė – vienas seniausių Šiaurės Lietuvos miestų. Beveik 800 metų skaičiuojantis miestelis pasižymi išskirtine architektūra, saugomu senamiesčiu bei turtingu kultūriniu identitetu. Švėtės upė Žagarę dalija į Senąją ir Naująją, mažame žemės lopinėlyje telpa gausybė vertybių: senoji bažnyčia, pastatyta 1712 m., Naujoji šv. Petro ir Povilo bažnyčia –XIX a. pr., Žagarės dvaro pastatų ansamblis su parku. Keliautojai susipažino su rūmų istorija ir šiuolaikiškomis ekspozicijomis.
Keliu link Latvijos pasiekiamas buvęs vandens malūnas ir prie jo krentanti savitos formos, vietinių „bliūdu“ vadinama užtvanka. Už jos, ramiame kapinių krašte, auga storiausias Lietuvoje šermukšnis, kurio kamieno apimtis 1,3 m aukštyje siekia 2,27 m.
Švėtės gatvė atsiremia į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, vietinių vadinamą Barboros bažnytėle. Jos kriptoje tebėra baltas medinis karstelis, traukiantis piligrimus. XVII a. gyvenusi ir jauna žuvusi dvarininkaitė Barbora Umiastauskaitė (Žagarietė) buvo neturtingųjų užtarėja. Po jos mirties užfiksuota gausybė stebuklingų išgijimų. 1963 m., sovietų valdžios įsakymu, jos palaikai buvo išvežti nežinoma kryptimi ir iki šiol nerasti. 2005 m. Šventasis Sostas leido pradėti jos beatifikacijos–kanonizacijos bylą, siekiant paskelbti ją palaimintąja.
Edmundo Vaičiulio „Puodų namas“ vilioja neįprasta išvaizda – visos jo sienos ir dalis stogo apkabinėti puodais, kieme saugoma muziejaus verta senienų kolekcija. Namas – buvusi žydų parduotuvė, kurioje po tapetų sluoksniais išlikę žydiškų laikraščių fragmentai. Kiemo šeimininkas yra atkasęs unikalių radinių ir išskirtinę vertybę – Žagarėje rastą Torą (pergamento lakštus su puikiai išlikusiu tekstu).
Sodyboje „Žiurkiemis“ kasmet rengiama garsi Kleckų šventė. Čia ekskursantai pasimėgavo tikru Žiemgalos krašto kulinariniu paveldu – naminiu sūriu, kumpiu, lašiniais ir duona, ruginiais virtiniais su maltos mėsos įdaru bei raugintais kopūstais (kleckais). Žiuriuose kleckai buvo verdami dar tuomet, kai mūsų protėviai apie bulves nieko nežinojo ir jų savo laukuose neaugino. Ši – ketvirtoji kelionė vainikavo vasaros kelionių turą.