Be grimo ir be kostiumo daugeliui neatpažįstama aktorė Lina RASTOKAITĖ – Siaurusaitienė neslepia, kad gyvenime yra išvis nepastebima, netgi pilka, o žmonės gatvėje neatsisuka, autografų neprašo. „Nenešu ypatingos aktoriaus auros“, – svarsto ji.
Visgi paslapties aura aktorę gaubia. Po monospektaklio duodama interviu „Šilutės naujienoms“ ji mintimis dar klaidžiojo po personažo vidinį pasaulį…
Visa diena ašarų, skaudus gumbas kaktoje, papildantis spektaklio ritmiką, personažų nuosėdos viduje, beveik nervinis gastritas iš jaudulio – to nebūtų be mylimojo, kuriam, nors šalia atsirastų ir turtingesnis, ir gražesnis, L.Rastokaitė ištikima. Mylimasis – teatras.
Kame ta scenos trauka, scenos magija, stiprumu prilyginama net narkotikui, Teatro dienos proga bandėme išsiaiškinti.
Aktorius užvaldo vaidmenys
Šilutės kamerinio dramos teatro režisieriaus Sergėjaus Paciuko režisuotas dramatiškas spektaklis „Aš lauksiu tavęs, mylimasis“ pagal Nobelio premijos laureato Dario Fo ir jo žmonos Franca Rame pjesę „I love you Maria“, pirmasis monospektaklis aktorės karjeroje.
L.Rastokaitė su šilutiškiu režisieriumi susipažino, kuomet pernai Šilutės kameriniam dramos teatrui buvo statomas spektaklis „Brunonas ir barbarai“. Jį režisavo aktorės kurso draugas Linas Mikuta, o ji jame vaidino.
„Turiu medžiagą, gal nori pabandyti?“ – L.Rastokaitę sugundė režisierius S.Paciukas. Pasak jo, aktorė labai atitiko jo mintyse susikurtą personažo tipažą. Repetuoti su vilniete aktore teko vasarą sostinėje, vėliau ji buvo savaitei atvykusi į Šilutę.
Aktorė pasakoja, kad pats personažo kūrimo procesas buvo neįprastas ir įdomus. S.Paciukas naudojo pavyzdžius iš garsaus aktoriaus ir režisieriaus Michailo Čechovo sukurtos aktorinės egzistencijos scenoje sistemos. Pagal ją personažai kuriami visai kitaip, nei daugeliui įprasta. Dažnai aktorius pasirenka tam tikrus charakteringus bruožus ir manieras ir toliau kuria portretą pagal turimas aplinkybes.
Remiantis M.Čechovo sistema, aktorius gali tobulinti ir naudoti savo vidinio pasaulio gelmes. Siūloma skverbtis į slaptus psichikos kampelius ir išlaisvinti daugybę skirtingų personažų, kurie laukia, kol bus pažadinti. Aktoriai tam tikru atžvilgiu tampa apsėsti savo vaidmenų taip, kad personažas okupuoja aktoriaus kūną ir užvaldo sielą.
Šia sistema kurdami personažus naudojosi garsūs aktoriai Anthony Hopkinsas, Marlonas Brando, Johnny Deppas ir kt.
Režisierius S.Paciukas intriguoja, jog rudenį pasirodys naujas bendras darbas su aktore. L.Rastokaitė vaidins jo režisuotame spektaklyje kartu su savo vyru, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi, TV laidų vedėju, filmų įgarsintoju Džiugu Siaurusaičiu.
Lieka personažo nuosėdos
Lina pasakoja, jog vaidinti vienam – sunkiau, negali už nieko pasislėpti. Todėl tenka sukaupti visą valią ir pasikliauti tik savo jėgomis.
L.Rastokaitės manymu, žiūrovai patys pagal savo suvokimą pasirenka, kas yra jos sukurtas spektaklis apie Mariją – komedija, drama ar tragedija. „Vienam juokinga, kad į užpakalį įspyrė, kitam tai atrodys taip lėkšta ir banalu, trečiam Marijos istorija pasirodys drama“, – įvairiapusiškumą apibūdina aktorė.
Ar nekeista, kai spektaklyje namų šeimininkė su skausmu pasakoja, kaip ją muša, niekina ir kankina despotas vyras, o salė kikena? „Bet kad iš tikrųjų juokinga! – sako Lina. – Juk mums labiausiai juokas ima, kai kitam žmogui bėda atsitiko, o jis naiviai pasakoja pats nesuvokdamas iki galo. Kai nuoširdžiai tą pasakoja, kartais tikrai iš šono juokas ima.“
Monospektaklyje vaizduojama neurotiška namų šeimininkė, šeimoje nepatirianti meilės. L.Rastokaitė pasakoja, jog šio personažo portretas gimė po dalelę dėliojant psichologinį herojės portretą: ką apie save, kitus kalba ji pati, kaip ją priima aplinkiniai, ko iš jos tikisi kaimynai ir pan.
Lina patikina, jog aktoriaus viduje personažas išlieka ir po spektaklio, kartais net išlenda tam tikrose gyvenimo situacijose. „Tarkim, repetuojant atrandi kažkokį keistą balsą. Jauti, kad tam tikru gyvenimo momentu ką nors pasakai tuo balsu. Išlieka mąstymas, personažo logika“, – pasakoja aktorė.
Ar tų nusėdusių personažų nebūna per daug? L.Rastokaitė pakartoja jai itin patikusią operos solisto Rafailo Karpio pasakytą frazę – „personažas yra toks, kokį aš jį pats sukuriu“. Vadinasi, jis iš niekur neateina.
„Kartais nesupranti, kodėl tas personažas taip elgiasi, nes tu pats taip nesielgi, bet išsianalizuoji ir suvokus, kodėl personažas 
elgiasi, gyvena būtent taip, kokios priežastys tai lemia, tos mintys lieka galvoje. Tas žinias įgyji. Nors tu pats toks nesi, bet tada jau gali suprasti kitą žmogų, kodėl jis taip elgiasi“, – psichologinius niuansus atskleidžia Lina.
Televizijoje visą dieną verkė
Televizijos serialuose „Jausmų miestas“, „Saldi nuodėmė“ vaidinusi aktorė pasakoja, jog pagrindinis skirtumas tarp televizijos ir teatro – greitis. Linai yra tekę visą dieną… verkti. Vieną dieną suplanavo vaidinti scenas, kur aktorė vien verkia. Tik nuverkia makiažą, vėl išgrimuoja, nes kitoje scenoje vėl turi apsiverkti… Taip visą dieną – valo, dažo ir į ašaras.
Scenoje pravirkti jai nesunku, nereikia savęs prievartauti. „Scenoje juoktis nuoširdžiai daug sudėtingiau nei pravirkti. Kartais šiaip emocijos užvaldo, sakai mintį ir gali pravirkti. Susigraudini. Ir dabar galiu pravirkti“, – patikina Lina.
Spektakliuose juoko būna ir neplanuoto, ir specialiai sukelto. Ypač kai kolegos aktoriai nusprendžia vienas kitam krėsti pokštus. Pavyzdžiui, Juozas Gaižauskas pasako: „Linute, šiandien juoksiesi“. Ir tikrai – ateina tam tikra spektaklio vieta, jis tik pasižiūri, nusišypso ir, pasak Linos, suima kvailas juokas, net neaišku dėl ko.
Kuriozų scenoje būna ne tik juokingų, bet ir skausmingų. Vienoje situacijų komedijoje viso spektaklio ritmika priklauso nuo staigiai užsidarančių ir atsidarančių durų. Aktorius išeina, kitas staigiai įeina. Lina pro skylę sienoje žiūrėjo į sceną, kokią akimirką jai reikės įeiti, tada šoko pro duris ir žiebė galva į durų staktą. Išlindo į sceną su gumbu kaktoje…
Pirmą kartą gyvenime ir kol kas vienintelį L.Rastokaitei teko patirti stresą, kai suvokė, kad monospektaklio premjeros metu užmiršo tekstą.
„Kalbu, kalbu ir staiga nebežinau – nei kurioje vietoje esu, nei ką dabar sakyti. Neišbėgsi iš salės pažiūrėti, nepasakysi „palaukit, aš šiek tiek tekstą pamiršau“, joks partneris nepadės… Tą akimirką sutrikau: ką dabar daryti: žmonės žiūri, o aš tyliu. Man ta trijų sekundžių pauzė pasirodė kaip amžinybė“, – prisiminė aktorė.
Tekstas į galvą atėjo taip pat staiga, kaip ir dingo. Paskui Lina žiūrėjo filmuotą medžiagą, bet iš šono net nesijautė, kad toje vietoje sukliuvo – suvaidino, kad susimąstė.
Po spektaklio – neatpažįstama
L.Rastokaitė sako, jog gyvenime kaip scenoje nesijaučia. Netgi priešingai, pasak jos, niekuo neišsiskiria. Daugelis net negali patikėti, kad aktorė ta pati mergina, kuri ką tik vaidino scenoje.
Studijuodama režisūrą Klaipėdoje, festivalyje vaidino spektaklį. Po jo prie aktorių priėjo vyriškis ir pradėjo vaišinti gėrimu. Visiems davė, o jai – ne. Kompanija sako, taigi aktorė, duok ir jai. O vyras atšovė: „Neeee… Šita tai tikrai nevaidino“. Žmogus ką tik žiūrėjo spektaklį, bet nesuvedė, kad ši aktorė ir personažas – tie patys žmonės. Dėl to L.Rastokaitė daro išvadą, kad gyvenime nėra labai ryški.
Po studijų Klaipėdoje ji buvo padariusi ilgą pertrauką, 4 metus dirbo režisiere kūrybos agentūroje. Kartą jai pasiūlė Vilniuje pastatyti roko operą. Ir pastatė. Bet po to karto suprato, kad nebenori grįžti į senąjį savo darbą, nori eiti į teatrą ir gyventi teatro ritmu.
„Nebuvo net minčių, kad aktoriaus duona sunki, mažai apmokama. Čia gal… kaip su meile. Jeigu myli, iš tikrųjų tą jauti. Rinksies ne turtingą. Vis vien rinksiesi tą, kurį myli“, – sako aktorė.
Kodėl ta scena traukia? Į šį klausimą ji tikslaus atsakymo neatranda. Mistiška trauka, nepaisant nervų prieš kiekvieną spektaklį. Atrodo, viskas gerai, darbas padarytas, bet baugu eiti į sceną.
„Nervinis gastritas, kalatojasi, burbuliuoja viskas viduje, taip suima viduje, pagauna… Ne baimė yra tas jaudulys, tai žinojimas, kad kažkas čia turės pildytis. Visada jaudinuosi prieš eidama į sceną“, – prisipažįsta Lina.
