Aktyvus šilutiškis pabėgo iš mirtininkų palatos ir sulaukė 90-ies

Aktyvus, visuomeniškas, geros nuotaikos yra ilgaamžis Vytautas Jakubėnas. Šilutės valdžios atstovai Vytautą su 90-uoju jubiliejumi pasveikino rugsėjo 22-ąją, praėjus 10 dienų po tikrojo gimtadienio, nes jo vis nerasdavo namuose.

Ir tai nestebina, nes Vytautas nesėdi namuose – jis dainuoja tremtinių chore „Pamario aidas“, gieda abiejų Šilutės bažnyčių choruose, yra draugijos „Bočiai“ narys.

Augo pavyzdiniame ūkyje

Vytautas gimė netoli Biržų. Savo gyvenimą jis pradeda pasakoti nuo tėčio istorijos. Jis, grįžęs po karo, gavo žemės. Smetonos laikais, jeigu namai buvo statomi pagal projektą, didelę dalį išlaidų valdžia kompensuodavo. Tad Vytauto tėtis iš vietinės žaliavos – akmenų, pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkinius statinius.

Tėtis buvo geras ūkininkas, gerbiamas visoje apylinkėje. Jo tvartuose buvo veisliniai arkliai, kiaulės, vištos, veikė kergimo punktas. Kaip Vytautas sako, tėvas viską susikūrė penkiais savo pirštais. Kai užėjo sovietai, jų šeimą net tris kartus bandė „subuožinti“ ir ištremti į Sibirą. Kadangi ūkis buvo pavyzdinis, tuometė valdžia leido likti ir tęsti veiklą.

Sulaukė penkių vaikų

Anie laikai buvo neramūs, Vytautas iš tėvo ūkio pasitraukė ir kaip pats sako, paliko klajūnas. Gyveno ir Kaune, ir Vilniuje, sostinėje naktimis dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ spaustuvėje, dienomis lankė gimnaziją. Vėliau jį paėmė į kariuomenę.

Grįžusiam iš tarnybos Vytautui buvo pasiūlyta kraustytis į kelias vietas, tarp kurių buvo ir Šilutė. Jis nusprendė važiuoti į Pamarį, kuris buvo arčiau, o ir žvejoti tada jam patiko. Čia jis sutiko žmoną, šišioniškę Ingę, su kuria gyvenimą sukūrė „nuo adatos“.

„Ji gyveno su seneliais, su jais buvo pasitraukusi į Vokietiją, bet sugrįžo. Kai mirė močiutė ir senelis, ji buvo dar visai maža, glaudėsi tai prie vienų, tai prie kitų žmonių“, – pasakoja Vytautas. Kai Ingė sulaukė pilnametystės, jai darė dokumentus ir pase įrašė Janinos vardą, ne vokiškos kilmės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, moteris tikrąjį savo vardą susigrąžino.

Jie sulaukė penkių vaikų, vienas iš jų miręs. Vytautas turi 10 anūkų ir 5 proanūkius. Prieš 7 metus mirus žmonai Vytautas gyvena vienas. Kasdien pas jį užsuka dukra Danutė. „Pats verdu, šluoju, puodus mazgoju“, – linksmai sako senolis. Gyvenime jam yra tekę įvairius darbus dirbti melioracijoje, hidraulinėse pavarose. Daug metų jis grojo ir dainavo vestuvėse.

Atsisakė ligoninės

Vytautas pastebi, kad daugelis šiuolaikinių žmonių gyvena šia diena, galvoja apie pinigus, o pamiršta dvasinį pasaulį, nesusimąsto, kad reiks kitur nueiti gyventi. Jis sako, kad jau prieš 50-60 metų turėjo išeiti, nes sunkiai sirgo – užeidavo tokie stiprūs skausmai, kad netekdavo sąmonės.

Kartą jį atvežė į ligoninę Klaipėdoje, paguldė, kaip Vytautas sako, į mirtininkų palatą. Jo laukė operacija, aplink girdėjosi kitų ligonių dejonės. Porą dienų ten pabuvęs Vytautas nuėjo pas gydytoją ir paprašė paleidžiamas namo. „Arba geruoju paleiskite, arba iššoksiu iš antro aukšto per langą“, – sakė jis. Ir nors gydytojai supyko, iš ligoninės išrašė. Grįžęs namo vyras išmetė visus vaistus ir atsiklaupė maldoje. „Viešpatie, jeigu tavo plane numatyta, kad aš turiu išeiti, esu pasiruošęs, bet jeigu dar leisi man pagyventi, šeimą paauginti, aš tave vertinsiu ir šlovinsiu“, – meldėsi tada.

Vytautas sako, kad Viešpats išklausė jo maldų. Kiekvieną sekmadienį jis eina į bažnyčią, gieda tiek katalikų, tiek evangelikų liuteronų bažnyčių choruose.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.
Rūta Ežerinskė
Korespondentė, interneto svetainės administratorė