Šypsena, gerumu, energija spinduliuoja Švėkšnos seniūnijos Žagatpurvių kaime, buvusiame pasienyje tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyvenanti Genovaitė Vyšniauskienė. Daugiau kaip 40 metų mokytoja dirbusi moteris, aktyvi Švėkšnos bendruomenės narė birželio 3 dieną šventė 90-ąjį jubiliejų.
Nedidukę, guvią ir gera nuotaika spinduliuojančią močiutę sveikino ir Šilutės rajono valdžios bei Švėkšnos seniūnijos atstovai. Ilgaamžei jie linkėjo tos visus užburiančios šypsenos, sveikatos, stiprybės, energijos, gerumo ir nesustoti judėti.
„Ji yra Švėkšnos inteligentijos atstovė – kultūringa, mandagi. Kokia bebūtų diena, bloga ar gera, bet Genutė visada šypsosi. Ta šypsena ne paprasta, bet šilta ir kitus paliečianti. Sutikus Genutę, bent jau man, diena tampa geresnė“, – gražių žodžių močiutei negailėjo Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.
Mama gamino grafams Pliateriams
Genovaitės gyvenimo istorija prasidėjo 1928 m. birželio 3 dieną Mažeikiuose. Kurį laiką šeima gyveno Šilalėje, nes tėvas gavo paskyrimą čia dirbti pašto viršininku, o dar vėliau atsikraustė į Švėkšną.
„Tėvelis dirbo pašto viršininku, buvo tautininkas, Šaulių sąjungos narys, labai mylėjo Lietuvą, mamytė gaspadinavo“, – apie savo šeimą pasakojo ilgaamžė.
Mama garsėjo kaip puiki šeimininkė, todėl gaminti maisto ji eidavo net Švėkšnos grafams Pliateriams. Tuo tarpu tėtis, kartu su klebonu, gydytoju ir kitais svarbiais miestelio vyrais žaisdavo preferansą, praėjusio šimtmečio pradžioje populiarų trijų arba keturių asmenų kortų žaidimą. Žaisti šio žaidimo klebonas atvažiuodavo netgi iš gretimo miestelio – Tūbinių. Genovaitė prisimena, kad kartais lošėjams ant grindų nukrisdavo pinigai, tačiau jų vaikams neleisdavo imti.
Genutė augo kartu su metais vyresne seserimi Danute, su kuria bendrauja ir ligšiol. Ji savaitgalį buvo atvažiavusi į sesers jubiliejaus šventę, kur susirinko 30 artimiausių ilgaamžės žmonių – giminių, klasės draugų.
Nuo mažų dienų mergaitė buvo pamaldi, kiek save pamena, eidavo į bažnyčią. „Nuo pat mažumės aš labai buvau davatka. Mano krikšto tėvas buvo kunigas“, – sako Danutė.
Mylėjo mokytojos darbą
1948 metais Genutė baigė Švėkšnos gimnaziją ir buvo paskirta mokytojauti į Tenenių pradinę (dabar Šilalės r.). Nedidelė kaimo medinė mokykla buvo ir darbo vieta, ir namai. Pamena net mažiausias smulkmenas, pirmuosius savo mokinius. Moteris pasakojo sutikusi tik labai malonius, mandagius, gerus vaikus, kurie nuo pirmųjų klasių svajojo užaugę būti kiaulių šėrėjomis ir traktorininkais. Tik vienas jos mokinys tapo kunigu.
Būdama pamaldi, moteris kas savaitę dviračiu važiuodavo į bažnyčią Kvėdarnoje ar Pajūralyje. Juk toje pačioje parapijoje mokytojai negalėjo eiti į bažnyčią. Tačiau paslaptis netrukus išaiškėjo, todėl mokytoja buvo iškelta dirbti į Stemplių septynmetę, po kelerių metų – į Agluonėnus, Jurkaičių pradinę. Nuo 1957 metų ji dirbo Inkaklių pradinės mokyklos vedėja.
Daugiau kaip 40 metų išdirbusi mokytoja, Genutė sako, kad šis darbas jai labai patiko. Pamena, kad vienu metu yra tekę mokyti 4 sujungtų klasių mokinius. Būdama nuoširdi, aktyvi ji buvo įvertinta valdžios. Šiandien ilgaamžės stalčiuose nugulę 55 gerą jos darbą liudijantys garbės raštai.
„Nepaprastai patiko dirbti mokytoja“, – šypteli Genutė. Savo mokytoją mylėjo ir vaikai. Ilgaamžės dukra Jūratė pasakojo, kad rytais netoli mokyklos mamos laukdavo būrys mokinių ir kiekvienas iš jų norėdavęs mokytojai į parankę įsikibti ar rankinę panešti. Kad nenuskriaustų nei vieno, Genutė kiekvienam iš jų leisdavo šalia savęs eiti pakaitomis.
Mokytojaudama Tenenių mokykloje Genutė susipažino su Česlovu Vyšniausku ir netrukus sumainė žiedus. Susituokė jie spalio revoliucijos šventės dieną, liudininkais bažnyčioje buvo tėveliai.
Švėkšnos seniūnas A.Šeputis prisimena, kad Genutė buvusi greita ir judri, o jos vyras – lėtesnis, tačiau labai rūpestingas, geras, teisingas. Jis dirbo ekonomistu tarybiniame ūkyje. Kas vakarą Česlovas ateidavo iš darbo grįžtančios žmonos pasitikti.
Kalbama, kad jis buvo ir pirmasis vyras Švėkšnos apylinkėse pradėjęs melžti karves, mat ligtol vyrai šio darbo nesiimdavo. Netrukus ši „mada“ išplito ir kitose šeimose, moterys savo sutuoktiniams sakydavo, kad jeigu Česlovas gali melžti karves, kodėl tu negali? Aišku ne visi vyrai tuo buvo patenkinti.
Genutė ir Česlovas sulaukė sūnaus Egidijaus ir dukros Jūratės. Egidijus, kaip ir mama, pasirinko mokytojo kelią, o Jūratė dirba Šilutės rajono savivaldybėje.
Aktyvi bendruomenės narė
Mokytoja G.Vyšniauskienė gyvena buvusiame muitinės pastate, greta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sienos. Pro jos langus matosi buvęs kalėjimas, kuriame anksčiau, pasak Genutės, dar ir laisvo elgesio mergužėles uždarydavo. Tik dabar jame ne sienos pažeidėjai, o malkos laikomos.
Genutė žino ir savo dabartinių namų istoriją. Ji prisiminė, kad ties jais buvo pasienio zona, kurios riba – du stulpai – žymėjo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sandūrą. Senolė prisimena, kaip žmonės per sieną ėjo iš Mažosios Lietuvos parsinešti anodijos – eterio, kuriuo ypač mėgdavo svaigintis moterys, kiaušinių, ančių, žąsų, lašinių.
Sovietmečiu Genutė buvo kolūkio moterų tarybos narė. Ji prisimena, kad rengė ne tik įvairiausias šventes su gausiai naminėmis gėrybėmis nuklotais stalais, bet ir eidavo per trobas švarą tikrindami.
„Net liaudies teismus sukviesdavome girtuokliams vyrams, kurie prieš savo žmonas ranką keldavo. Aš manau, kad buvo moteriškių, į kurių likimą įsikišusi moterų taryba išvadavo jas nuo negerų jų vyrų įpročių, pakeitė požiūrį į save ir savo galimybes“, – yra sakiusi mokytoja.
Daug metų Genutė priklausė Inkaklių „Dainorių“ kolektyvui, kuris buvo vienas pirmųjų etnografinių ansamblių rajone, dainavęs ne kompozitorių sukurtas, o autentiškas liaudies dainas, kurių klausėsi įvairaus amžiaus klausytojai. Dar 1977 metais „Dainoriai“ atstovavo savo rajonui folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, vėliau – „Baltika“, „Ant marių krantelio“.
Garsus lietuvių režisierius Henrikas Šablevičius sukūrė dviejų dalių dokumentinį filmą apie „Dainorius“, kuris 1988 metais buvo vienas iš 15 atrinktų į tarptautinį kino festivalį Vakarų Berlyne. Filmus festivaliui atrinko patys jo organizatoriai. Šio filmo siužete pasakojama apie kiekvieną „Dainorių“ narį, tarp jų ir Genutę.
A.Šeputis pasakojo, kad Genutė, kiek jai leidžia sveikata, ir dabar dalyvauja visuose kultūriniuose renginiuose. Pasak jo, Genutė, tarsi Švėkšnos aristokratė – visada su šuokuosena, pasipuošusi. Stilingą ir puoštis mėgstančią močiutę gražiais žodžiais mini ir grožio salono, kuriame ji lankosi kolektyvas.
„Dar viena jos savybė – ji tranzuojanti močiutė“, – juokėsi seniūnas. Taip jau yra, kad nuo mokytojavimo laikų Genutė yra įpratusi vaikščioti pėsčiomis. Nuo jos namų iki Inkaklių yra 2,5 km, o iki Švėkšnos – apie 10 km. Taigi ji labai apsidžiaugia, jeigu kas nors jos kelionę sutrumpina pavėžėdamas.
