Apie pasiutusiai įdomią mūsų krašto istoriją ir unikalią gamtą papasakojo S.Paltanavičius ir J.Danauskas

 paltanavicius girios autoriai„Dievas smėlį supylė, vėjas sėklas atnešė, saulė ir lietus daigino ir augino. Išaugo girios prie jūros vėjų glostomos, audrų lankstomos ir mes gyvename čia. Jeigu keliausi pajūrio link – neskubėk: sustok ten, iš kur matai girią ir apsižvalgyk, įkvėpk oro, prisimink ką jautei, kai eisi, važiuosi per Lietuvą, to paties niekur kitur nepamatysi ir nepajusi“, – sutikite, kad ši ištrauka iš knygos „Kur jūros vėjas girių viršūnėse“ primena, kokiame nepaprastame gamtos kampelyje mes gyvename.

Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos periodikos skaitykla buvo sausakimša, kai į Šilutę šios knygos pristatyti atvyko autoriai: fotografas ir knygos sudarytojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs ne vieną personalinę parodą Lietuvoje ir užsienyje Jonas Danauskas bei tekstų autorius Selemonas Paltanavičius – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, laidų vedėjas, prozininkas.

Šilutės urėdas Vaidas Bendaravičius dėkojo knygos autoriams. Pasak jo, visi žino mūsų kraštą kaip marių, žuvies, žvejų kraštą, o miško mažai kas matė. Miškininkai šioje knygoje pamatė, su kuo jie dirba ir ką jie veikia.

Pamario girios ypatingos

S.Paltanavičius pasakojo, kad Lietuvos girios – labai skirtingos. Pamario kraštas ypatingas begaline įvairove ir gyvybingumu, nes čia nuo plaukiančios girios gali išeiti į pušyną. Pavyzdžiui, vaikštinėdamas Kintų miške už kelių šimtų metrų gali pamatyti visai kitokį pasaulį – ne dzūkišką mišką, bet be galo gražų pušyną.

Daug kas sako, kad pušynas yra ta vieta, kur galima tik poeziją rašyti, bet knygos teksto autorius kaip gamtininkas su tuo nesutinka – pušynas yra geras tiems, kurie galvoja apie medieną, bet gamtos turtingumo požiūriu tai yra vienas neturtingiausių miško darinių. „Ten užtektų dešimties rankų pirštų norint paukščius suskaičiuoti, kurie būdingi tai vietai, net ir geras baravykas pušyne neužauga. Tik įvairovė yra stipri ir vertinga giria. Pamaryje tokia ir yra“, – pripažino gamtininkas.

Anot autorių, nauja knyga nėra ataskaita, jie tik norėjo parodyti tai, ko galbūt dažnai kasdienybėje nepastebime.
Anot S.Paltanavičiaus, išvažiavę savaitei į bet kurią pasaulio šalį, grįžę mes jau galėtume jei ne knygą, tai bent brošiūrą parašyti – atrodo, tiek daug žinome. Bet pabandykime ką nors parašyti apie Lietuvą ir išsigąsime, kad negalime parašyti, nes žinome per daug: ji yra su mumis, tad lyg ir nedrąsu kažką iš to didelio konteksto ištraukti ir dėlioti.

Rašydamas apie Pajūrio ir Pamario girias jis jautėsi panašiai. „Jeigu aš turėčiau rašyti apie savo Kazlų Rūdos girią, prie kurios užaugau, tai būtų sunku, bet čia retkarčiais atvažiuoji, vis atnaujini savo nuostabą ir vėl išvažiuoji“, – sakė.

Miela kurti knygas su miškininkais

J.Danauskas išleido jau ne pirmą knygą apie Lietuvos miškus ir visada mėgaujasi bendravimu su Lietuvos miškininkais, nes tai, anot jo, yra žmonės, atėję su tam tikru romantikos pradu į savo profesiją. „Atėjo su išreikšta meile gamtai, ir su jais bendrauti ir kurti knygas apie jų puoselėjamą sferą yra labai miela“, – sakė jis.

Knygos sumanymas prasidėjo kai, anot knygos sudarytojo, susitiko du urėdai Lietuvos, du mamutai – šilutiškis Stepas Bairašauskas ir kretingiškis Antanas Baranauskas. Ir sutarė, kad reikia bendrą knygą apie Pamario ir Pajūrio miškus padaryti, nes tie miškai yra išskirtiniai, kitur niekur nėra tokios gamtos.

Anot J.Danausko, Lietuva turi mažiausiai pajūrio pakrantės, bet tai yra labai reikšmingas langelis ir pro tą langelį visais laikais vakarų vėjai nešė mums gaivių minčių, vilčių, žinojimo ir patirčių.

Pamario miškai išskirtiniai tuo, kad yra puoselėti ne tik lietuvių, bet ir mūsų kaimynų. Puoselėti ir niokoti. Knygoje fotografas pateikė lakonišką savo įspūdį – per estetiką, vizualų miško vaizdą, eilinio žmogaus požiūrį į miškus.

Kuršių nerijos briedžiai turėjo vardus

S.Paltanavičius pasakojo, kad mūsų krašto istorija yra pasiutusiai įdomi ir svarbiausia, kad yra išlikę daug rašytinės informacijos. Pirmiausia, vokiečių literatūroje nuo XVII-XVIII a. kiek nori informacijos apie gamtą, ypač – apie marias, žuvų išteklius, apiepaltanavicius girios ziurovai1 kolonijų kūrimą, apie pievas, šieno plukdymus.

„Išsigąsti, kai tiek tenka medžiagos“, – sakė jis ir pateikė pavyzdį apie Elchvaldą, arba briedžių mišką. Tai buvo kaizerio įsakymu apie Kuršių neriją ir apie marias įkurta didžiulė teritorija (100 000 hektarų) medžiojamosios faunos apsaugai. Briedžiams saugoti buvo sukurtos tokios sąlygos, kad per 30 metų nuo 11 ar 13 briedžių išaugo iki 1500.

S.Paltanavičius teigė, kad informacijos apie Elchvaldą yra begalė, ir ji labai tiksli. 1928 m. buvo išleista Juodkrantės girininko Kakio (Kakies) knyga apie Kuršių Nerijos briedžius su 88 briedžių nuotraukomis. „Tai beveik pasinės nuotraukos. Daugelis briedžių su vardais“, – vaizdžiai įspūdį pasakojo teksto autorius.

Briedžių ragus tyrinėjo daug mokslininkų, kasmet sekė jų išsivystymą, rašė mokslines monografijas. Kitoj pusėj marių kurortinėse gyvenvietėse buvo populiarus turistinis verslas – su brikeliais vežti stebėti briedžių. Tie briedžiai buvo ir medžiojami.

Vilhelmo kanalą kasė belaisviai

Rusnė dar neseniai garsėjo savo lentpjūvėmis ir medžio apdirbimu. Iš visos Lietuvos sieliai buvo plukdomi iki Rusnės, ir čia buvo atliekamas pirminis apdorojimas, kad paprasčiau būtų plukdyti. „Bet buvo didelė problema: į baržas sukrauna, plaukia, užplaukia už Ventės rago, o ten pakilo vėjai, šmukšt – baržą apvertė, rąstai plaukia kas sau“, – pasakojo rašytojas.

Todėl buvo sugalvota kanalą iškasti, kad būtų lengviau medieną į Klaipėdą nuplukdyti. Skausmingai buvo kasamas tas kanalas – jį kasė prancūzų belaisviai. Šiandien Vilhelmo kanalas liko kaip paminklas.

„Jums – nenuostabu, bet visoje Lietuvoje žmonės, išvydę pavasarinius šaktarpio kadrus (kada pakyla vanduo ir plaukia ledai), sako – ko jie ten kenčia, išsikraustytų ant kalvelės. Bet ne – vietiniai gyvena ir sako, kad kai vanduo nuslūgsta jiems čia gera“, – sakė S.Paltanavičius.

Gamtininką sužavėjo pelkininkų kaimų istorija, kurie įsikūrę tokiomis sąlygomis, kad, atrodo, ilgai ten gyvenant tarp kojų pirštų turėtų plėvės atsirasti, nes bent pusę metų stovima vandenyje. Tačiau, anot S.Paltanavičiaus, kai pradedi skaityti istorinius šaltinius, pamatai, kad tenai nebuvo vargo vakarienė: pelkininkai derlingoje žemėje naujaisiais būdais augino daržoves, 3 ar 4 kartus šienaudavo – kraudavo šieną į didžiules valtis ir plukdydavo į Kuršių neriją.

Pamaryje pradėti paukščių migracijos tyrimai

Galime didžiuotis, kad mūsų krašte pradėti pirmieji Lietuvoje paukščių migracijos tyrimai.
S.Paltanavičius priminė, kad 1901 metais, čia pat už marių, dabartiniame Rybačiuje (buvusioje Rasytėje) vokiečių pastorius Johanas Tynemanas įsteigė pirmąją pasaulyje ornitologinę paukščių tyrimo stotį.

Tuo metu Ventės rago švyturio prižiūrėtojas buvo Mykolas Pozingis (Posingis). Jis su Tynemanu palaikė ryšius, o vėliau užmezgė kontaktus ir su profesoriumi Tadu Ivanausku. Nuo 1928 metų Ventėje pradėta projektuoti, o 1929 metais atidaryta Lietuvos ornitologinė stotis ir tai buvo paukščių migracijos tyrimo pradžia.

Galime didžiuotis savo miškais

Ar žinojote, kad Norkaičių girininkija buvo mokomoji. Čia buvo mokomi, tobulinami miškininkai, ir, pasak S.Paltanavičiaus, čia buvo kuriama didžiulė istorija – ne miškininkystės, o miško mokslo, miško meno.

Mūsų krašte, daug seniau nei kitur Lietuvoje, miškai buvo tvarkomi planingai, naudojant kvartalų sistemas. „Čia miškai visai kitaip atrodo nei kitur Lietuvoje, tuo jūsų kraštas gali džiaugtis ir didžiuotis“, – sakė J.Danauskas.

Mes turime nepaprastų medžių: ištisos bukų giraitės auga Norkaičių miške ir Pagėgiuose, didžioji Lietuvos tuja ir raudonųjų ąžuolų alėja – Kintuose, Švėkšnoje – ginkmedis. Nuo Žemaičių Naumiesčio jau prasideda tokie pat miškai kaip ir visur kitur Lietuvoje – su eglėmis, beržais.

Pasak S.Paltanavičiaus, Lietuvos gamta jauna – po paskutinio ledynmečio prabėgo daugiausia 15 000 metų, o gamtai tai – „niekingas laiko tarpas“. Rytiniame Lietuvos pakraštyje paskutinis ledynas buvo nenuėjęs, o Pamaryje jis jau buvo suformavęs tokią gamtą, kokią turime.

Čia galime auginti magnolijas – jos neiššąla, auginame daug kitų sumedėjusių augalų, kuriems šios sąlygos tinka, nes augalų vegetacija Pamaryje daug ilgesnė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.