„Išgyventi dar vieną pertrauką… Jau ir žiemos atostogos nebetoli, o ten, žiūrėk, ir vasara greit. Tada beliks tik vieni metai, ir bus baigta 10 klasė, bus galima palikti mokyklą. Tada baigsis ir bendraklasių patyčios…“
Tai vienos miesto pagrindinės mokyklos mokinio žodžiai, tariami nuo ašarų paraudusiomis akimis po to, kai jau nebe pirmą kartą jį sumušė bendraklasiai…
Vaizdas sukrečia taip, kad pasižadame neviešinti nei jo vardo, nei mokyklos.
Bet tylėti negalime, nes, kaip praneša spauda, pastarosiomis savaitėmis kone kasdien šalyje nepilnamečiai gyvenimą baigia savižudybe. Viena pagrindinių tokio pasirinkimo priežasčių – patyčios mokykloje.
Skriaudžiamieji prašo niekam nesakyti
Sumuštas paauglys, parėjęs namo užsidaro vonioje ir verkia. Metų pabaigoje buvo taip sumuštas, jog medikai darė nuotrauką, kad įsitikintų, jog nėra žandikaulio lūžių. Apie tai taip pat su ašaromis pasakojo artimieji, bet sakė, kad niekur nesikreips, nes netiki, jog gaus pagalbos.
Artėjo žiemos atostogos, ir vaikinas tikėjosi, kad mėlynės per tą laiką išnyks ir vėl galės „be įkalčių“ eiti į mokyklą ir stengtis niekam neužkliūti.
Artimieji sako, kad anksčiau ne kartą kreipęsi į mokytojus, bet jie patyčioms ir smurtui kelio užkirsti nesugeba, tad daugiau niekam nebesakys. Tiesiog lauks, kol vaikas baigs pagrindinę mokyklą. Mokosi jis prastai – gal todėl, kad gabumų trūksta, o gal tiesiog baimė kausto.
Kito mokinio tėvas redakcijoje pasakoja, kad pamokos metu, kai mokytojas buvo išėjęs iš klasės, jo sūnui kitas mokinys peiliuku perrėžė skruostą. Tai padarė visai mokyklai gerai žinomas problemiškas vaikas.
„Tas paauglys – visos klasės siaubas, ir aš jau siūliau jį išmesti iš mokyklos. Bet mokykla negali, o kenčia visi kiti“, – kalba vyras.
Dar viena tos pačios pagrindinės mokyklos paauglė irgi retą dieną išgyvena nepažeminta. Mergaitė turi šiek tiek viršvorio, o tai mokykloje yra tikras penas patyčioms. Kaip ir vargingesnė šeimos socialinė padėtis, prastesni rūbeliai, liga, kalbos defektas, plaukų spalva, nosies ilgis ar dar bala žino kas…
Mergaitė mamai dažnai pasakoja, kad kai kurie bendraklasiai ją nuolat pašiepia, bet mamai visada primena: „Tik niekam mokykloje nesakyk“. Ji neabejoja – paaiškėjus, kad pasiskundė, jos gyvenimas virstų tikru pragaru.
„Gerai bent tai, kad mano dukra pati yra nepėsčia ir sugeba apsiginti“, – mano mama.
Ženklus savižudybių veiksnys – patyčios
Šalies žiniasklaida šaukia: nepilnamečių bandymų žudytis bumas pasiekė epidemijos lygį: Kaišiadoryse nusižudė aštuntokas, sekmadienio vakare Panevėžyje moksleivis iššoko iš III aukšto, negyva mergina rasta Klaipėdos rajone, mįslinga antroko mirtis Marijampolėje, 14-metė savižudė Šilalės rajone, paauglio savižudybė Vilniuje…
Tai – tik prabėgomis peržvelgta vienos savaitės statistika. Tos savaitės, kurią nusižudė ir 18-metė mergina, ir dvasiškis.
Ne mažiau šiurpina psichologo, Jaunimo linijos vadovo Pauliaus Skruibio pateikiama informacija. 2013 metais savižudybės buvo trečia pagal dažnumą mirties priežastis 10-14 metų paauglių grupėje. „Neabejotina, kad patyčios yra labai ženklus savižudybių veiksnys. Jaunimo linijoje sulaukiama labai daug skambučių dėl patyčių ir su tuos susijusių minčių apie savižudybę“, – sako jis.
Ir priduria, jog kartais mokytojai tiesiog nežino, kaip į tai reaguoti. Todėl nereaguoja niekaip.
Mokiniai – ir žiaurūs, ir jautrūs
Vienos rajono mokyklos socialinė pedagogė – atvira. Ji pasakoja, kaip nelengva pedagogams dirbti klasėse, kuriose yra bent keli emocinių sutrikimų turintys vaikai. „Jų neįmanoma nei sudominti, nei nuraminti, jie leidžia sau kada panorėję pakilti ir išeiti, o išeidami dar trinktelti per galvą kuriam nepatikusiam klasės draugui. Apskritai per pamokas jie daro, ką tik nori, o mokytojams labai gaila tų vaikų, kurie norėtų daugiau sužinoti“, – kalba pedagogė.
Šioje mokykloje ieškoma visokių būdų nuraminti nesivaldančius vaikus. Pavyzdžiui, pasėdėti pamokose prašoma net tėvų.
Kita socialinė pedagogė atskleidžia ir kitą vaikų problemą. Gal ne kiekvienam bus lengva patikėti, bet ji sako, jog yra moksleivių, kurie ateina prašyti pagalbos, suvokę, kad patys neišsikapstys iš alkoholio ar net narkotikų liūno.
Kiti guodžiasi, kad yra žeminami ir šeimose, ir mokytojai dažnai per pamokas juos visokiais žodžiais apdovanoja. Tai vaikams kelia įvairių psichologinių problemų.
„Eidama dirbti šį darbą aš neįsivaizdavau, kad šiandienos moksleiviai turi tiek problemų, kad jie yra tokie žiaurūs, ir kartu – tokie jautrūs“, – sako ji.
Mokykla nuolat prašo: netylėkite
Sukame į tą mokyklą, nuo kurios ir pradėjome, ir susėdame pasikalbėti su direktoriumi ir socialine darbuotoja. Įsitikiname, kad mokykloje daroma daug, jog vaikai jaustųsi saugiai. Mokykla jau ketvirti metai dalyvauja norvegų vykdomame patyčių prevencijos projekte, ir per tuos metus, pasak mokyklos vadovo, patyčias pavyko sumažinti perpus.
Pokalbiais apie patyčių problemą čia pradedamos klasių valandėlės, daug mokinių naudojasi galimybe parašyti laiškelius direktoriui ar socialinei pedagogei ir pasiguosti, kad tądien klasėje buvo įskaudinti. „Prašau jūsų pagalbos…“, – taip prasideda laiškelis direktoriui, kurį jis gavo prieš pat mūsų susitikimą.
Pagaliau ir mokytojai pastebi mokinį, kurio akyse liūdesys, ir apie tai pasako socialinei pedagogei.
Pagrindinė problema, pasak mokyklos vadovo, kad ne visa informacija pasiekia mokyklos pedagogus, kitus specialistus. Gaila, kad vaikus ir tėvus vis dar stabdo baimės perteklius, ir tas pats „tik niekam, mama, nesakyk“.
„Mokykloje – kelis šimtai vaikų, tad visų sužiūrėti mokytojai nepajėgūs“, – sako direktorius ir tikisi tėvų pagalbos.
„Ir vaikų, ir tėvų susirinkimų metu nuolat prašome: netylėkite. Ateikite, sakykite, kalbėkimės ar parašykite raštu. Mes turime metodų išlaikyti konfidencialumą, o tylėjimas problemos neišspręs. Gal ir tas mušamas vaikas nebūtų tiek kentėjęs, jei būtume anksčiau žinoję“, – sako direktorius.
Jis tikina mokykloje būnantis nuo 7 val. ryto, tad tuo metu gali ateiti ir bet kuris tėvas, ir vaikas, ir niekas daugiau jų nepamatytų, vadinasi, ir informacija nenutekėtų.
Tiesa, pedagogai žino, kad 100 proc. tikėti vaiko pasakojimais irgi negalima. Štai kad ir tos dienos, kuomet lankomės mokykloje, ryto įvykis. Su sūnumi atėjęs tėtis piktinosi, kad jo vaiką neva skriaudžia stipresnis bendraklasis, dar ir jo telefoną sulaužė. O kalbantis paaiškėjo, kad niekas jo neskriaudė, pats ir tą telefoną sulaužė. Tėtis pasitaikė supratingas – atsiprašė klasės draugo.
Mokyklos direktoriaus pasidžiaugia, kad pranešus apie netinkamą vaiko elgesį, daugelis tėvų reaguoja protingai, padėkoja už informaciją, pripažįsta klydę dėl savo atžalos elgesio. O tokių atvejų, kad kviečiami pasikalbėti tėvai neatvyktų, direktoriaus tikinimu, dar nebuvo.
Pedagogai sako, kad pastebėjus, jog kuris nors vaikas skriaudžiamas, su juo kalbamasi taip, kad bendraklasiai negirdėtų. Todėl jau pastebėta, kad vis daugiau vaikų išdrįsta prabilti.
Matykime ne tik vaiko mokslus
Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Indra Pranaitienė sako, kad pirmiausia reikia akcentuoti tėvų atsakomybę.
Dabar, anot vedėjos, nuolat ieškome ir randame kaltų: kalti draugai, kaimynai ir mokytojai, kažko nepadarė socialiniai pedagogai, gatvė ir dar kas tik nori. Tik tėvų tarsi nėra šalia vaiko, tarsi jiems ir neprivalu žinoti visas jo bėdas ir pirmiesiems imtis jas spręsti.
Tuo tarpu būtent jie pirmieji turėtų pastebėti skausmą ar bent liūdesį vaiko akyse, jie turėtų klausti, kaip jis jaučiasi.
Tuo tarpu šiandien dažnoje šeimoje apsiribojama kasdieniais pakamantinėjimais, kokius pažymius vaikas gavo, tėvams labiausiai rūpi, tiesiog sureikšminami tik mokslo pasiekimai, o vaiko emocinė būsena, jo nuotaikų kaita laikoma trečiaeiliu dalyku.
„Anokia čia tragedija, jei kas ką ir pasakė ar kepštelėjo? Dar ne tiek gyvenime visko bus“, – reziumuojama. Ir vaikui patariama nebent mažiau kreipti dėmesio.
Susizgrimbama tik tada, kai vaikas jau būna sumuštas, ar dar blogiau – prabyla apie pasitraukimą iš gyvenimo. „Labai svarbu pačiame pradiniame taške užkirsti kelią patyčioms ir smurtui, o ne laukti, kol įvyks tragedija“, – sako I.Pranaitienė.
Vedėja akcentuoja: netylėti nei tada, kai tyčiojamasi iš jūsų vaiko, nei tada, kai pastebima, kad jūsų vaikas žemina kitus. „Tylėdami mes patyčioms ir smurtui įjungiame žalią šviesą“, – sako ji.
Deja, šiandien pastebima, kad ir patys vaikai organizuoja grupes, kurios jiems padeda išspręsti savo problemas – atkeršyti skriaudikams. Tai verčia susirūpinti, ir suaugusieji, anot I.Pranaitienės, turėtų balsu šaukti apie tokią problemą ir neleisti vaikams patiems spręsti, ką daryti. Problemos sprendimą turi organizuoti tik brandūs žmonės, suaugusieji.