Apie pokario „vilko vaikus“ knygą parašęs A.Šlepikas: karas tęsiasi

alvydo-slepiko-knygos-mano-vardas-maryte-pristatymas-61331793Tūkstančiai vokiečių vaikų po Antrojo pasaulinio karo likimo buvo nublokšti į Lietuvą, kur bandė išgyventi. Vieniems teko laimė rasti globėjus, kitiems – sunki dalia: elgetauti, parsidavinėti, patirti prievartą. Tokie mažamečiai buvo vadinami „vilko vaikais“. Gegužės 8-oji – diena, kai Europoje pasibaigė karas, tinkama proga atversti šį dažnam menkai žinomą istorijos puslapį.

Šia tema interviu su romaną apie „vilko vaikus“ „Mano vardas Marytė“ parašiusiu ir Metų knygos titulą pelniusiu rašytoju Alvydu Šlepiku.

– Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“. Tuo tarpu Jūsų knyga „Mano vardas Marytė“ sulaukė populiarumo, tapo netgi Metų knyga. Ar tai nustebino?

– Mane nustebino ne keturios gautos premijos, o tai, kad ši tema yra palietusi tiek daug visos Lietuvos gyventojų. Pristatinėdamas šią knygą važinėjau po visą Lietuvą. Į rengiamus susitikimus bibliotekose susirinkdavo suaugę žmonės ir nebuvo nė vieno susitikimo, kad žmonės nepradėtų pasakoti apie „vilko vaikus“, kuriuos jie pažinojo, buvo jų šeimose ar pas kaimynus. Iki tol maniau, kad tokių yra mažai, o, pasirodo, visi visur turi daugybę istorijų. Mano knyga suveikė kaip katalizatorius. Žmonės pradėjo pasakoti tai, ko anksčiau nepasakojo. Matyt, tai buvo trauminė patirtis.

– Tūkstančiai tokių vaikų tuomet atklydo iš Rytprūsių – daug kam iš lietuvių teko susidurti su mažaisiais vokietukais. Bet kodėl tuomet dar visai neseniai beveik niekas apie tai nekalbėjo?

– Dėl daugelio priežasčių. Visų pirma – baimė, kuri juose sėdėjo sovietmečiu, kalbėti apie „vilko vaikus“. Paskui tos baimė kaip ir neliko, bet ir poreikis buvo primirštas. Kita priežastis – galbūt jie gėdijosi savo praeities. Jų gyvenime buvo įvairiausių dalykų. Tam, kad išgyventų, „vilko vaikams“ teko elgetauti, valkatauti, dirbti visokius darbus. Daug priklausė nuo to, kokius žmones jie sutiko. Buvo merginų, mergaičių, kuriomis naudojosi kaimo vyrai. Esu girdėjęs iš lietuvės: „Ką, tu rašai apie vilko vaikus? Ar tu žinai, kokie jie buvo. Mūsų kaimo visus vyrus tokios mergiotės sifiliu užkrėtė.“ Aš jai tuomet atsakiau: „Nejaugi? Jos turbūt gimė su sifiliu? Turbūt pačios labai norėjo ir vaikščiojo, krėtė visą kaimą sifiliu.“ Patirtis yra ir ganėtinai siaubinga.

Daugiau interviu skaitykite čia.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.