Šilutiškis žurnalistas Dovydas Pancerovas, dirbantis interneto portale 15min.lt, pavasarį išleido pirmąją savo knygą „Kiborgų žemė“. Joje papasakojo savo įspūdžius apie Maidano revoliuciją ir Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Pasakojimas toks tikras ir įtaigus, kad, pasak skaitytojų, skaitant knygą galima ne tik išvysti aprašomus vaizdus, bet ir pajusti kvapus, visą atmosferą, tvyrojusią Kijevo Maidane ar karo zonoje.
Ši knyga – portalo 15min.lt inicijuoto socialinio projekto dalis. Karas Ukrainoje dramatiškai priminė, kad ir Lietuvos saugumas nėra nepajudinamas, todėl būtinos nuolatinės pastangos jį stiprinti. Stiprinti ne tik aukščiausiu valstybės lygiu. Todėl visas šios knygos pelnas skiriamas atokiuose Tauragės rajono Sakalinės miškuose įsikūrusiam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui.
Portalas 15min.lt kartu su partneriais šio projekto lėšomis įsipareigojo batalione įrengti dvi šiuolaikiškas laisvalaikio – edukacines erdves. Jos užtikrins visavertį savo pilietinę pareigą garbingai atliekančių Lietuvos šauktinių ir šalies gynybai pasirengusių profesinės tarnybos karių laisvalaikį bei švietimą.
Įspūdžiais apie savo mokinio Dovydo knygą pasidalijo Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas – ekspertas Algirdas GEČAS.
Kokį įspūdį man paliko D.Pancerovo knyga „Kiborgų žemė“?
Apie Dovydo knygą „Kiborgų žemė“ išgirdau senokai. Žinojau, kad ji perkama ir skaitoma, kad visas knygos pelnas bus skirtas Lietuvos kariuomenei, konkrečiai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui. Žinojau, kad sėkmingai vyksta jos pristatymai skirtingose mūsų šalies vietose.
Neužmiršau ir to, kad Dovydas mokėsi ir baigė Šilutės pirmąją gimnaziją ir savo darbais atstovauja šios gimnazijos bendruomenę. Ir pats Dovydas pripažįsta, kad Šilutės pirmoji gimnazija buvo jo mokykla, kurioje formavosi jo asmenybė, pasaulėžiūra, vertybės. Tokias mintis jis išsakė susitikime su dabartiniais gimnazijos mokiniais. Apie knygos rašymą tuomet Dovydas nekalbėjo, nes jai dar nebuvo atėjęs laikas.
Kai baigiau skaityti pirmąją knygos dalį „Revoliucija“, pasakiau sau, kad knyga parašyta įtaigiai, geru stiliumi, ją tikrai įdomu skaityti bet kurio amžiaus žmogui. Toks įspūdis, kad matai prieš tave iškylančius vaizdus, žmones, net jų jausmus ir nuotaikas. Dovydas tikrai turi dovaną kurti įspūdingą vaizdą. Ir atrodo, kad tai jis daro paprastai, be jokių įmantrybių ir ypatingų pastangų. Vienu sakiniu. Viena fraze. Pavyzdžiui: „ … Po kelių akimirkų pagaliau pažvelgėme į revoliucijos širdį – ir man užgniaužė kvapą“. Viskas pasakyta. Ir nieko daugiau pridėti nereikia.
Aš negaliu teigti – galiu tik spėti: gal tai Dovydo dovana, jo talentas, o gal tai mano kolegų – mokytojų – jam palikta gera žymė. O gal ir viena, ir kita. Kaip ten bebūtų, bet tokių stiprių frazių Dovydo knygoje yra daug ir tai sustiprina įspūdį, kad autorius puikiai valdo plunksną, o jo kūrinys yra solidus darbas.
Šį mano teiginį gali patvirtinti ir vaizdelis, kuriame Dovydas aprašo pirmą savo kelionę į Kijevą. Jį tiesiog prislėgė pats miestas, jo vaizdas – „… pilkas, be saulės, be medžių, be spalvų…“ Dovydas stebisi, kodėl miestą kūrusiems žmonėms nerūpėjo jo gyventojai. Tęsdamas savo mintis Dovydas daro tiesiog stulbinančią išvadą, jog šimtai tūkstančių žmonių Maidane sukilo ne tik prieš nužmogėjusią valdžią, nežabotą jos korupciją – jie priešinosi Ukrainos dreifavimui, suprask – negalėjimui ištrūkti iš sovietizmo užnuodytos jūros. Kokia gili įžvalga, kurią daro jaunas, bet jau giliai mąstantis žmogus.
O pas mus neretai dar pasitaiko tokių, kurie meta negalvodami neva „prie ruso gyventi buvo geriau“. Tikrai nebuvo. Ukrainiečiams, kurie buvo Maidane, Dovydui ir daugybei kitų taip tikrai neatrodo. Aš irgi taip manau.
Mano manymu, Dovydo knyga vertinga ne tik dėl jos įtaigumo. Reikia įvertinti ir jos istorinį – politinį aprašomų įvykių kontekstą. Mes gana dažnai primityviai, paviršutiniškai vertiname tai, kas įvyko ir iki šiol vyksta Ukrainoje. Atsakydami į klausimą, kodėl kilo Maidano revoliucija, mes dažniausiai kalbame apie nepavykusias derybas Vilniuje dėl Ukrainos sutarties su Europos Sąjunga. Būtinai primename ir Ukrainos prezidento V.Janukovičiaus orientaciją į Rusiją ir dar kažką panašaus. Bet visai nekalbame apie tai, ką akivaizdžiai savo darbu liudija Dovydas: pasirodo, kad tų įvykių priežastis yra gerokai gilesnė – Ukrainos žmonės nebepajėgė tiesiog dreifuoti toje postkomunistinėje pelkėje. „Iš tikrųjų, dauguma žmonių buvo taip pavargę nuo valdžios savivalės ir baisios korupcijos, kad pirmiausia troško atsikratyti susitepusių politikų, išversti juos iš postų“, – rašo Dovydas.
Ačiū tau, Dovydai, už istorijos pamoką. Visų mūsų – skaitytojų, piliečių, šilutiškių – vardu. Puiku, kad turime tokį savo kraštietį, kurio dėka Šilutė yra ir bus žinoma ne tik dėl ilgus metus nepastatomos estakados ar dėl kokių pakelės baisumų. Ir tegul tą Ukrainos pamoką išmoksta ir mūsų šalies politikai. Nes juk iš svetimų klaidų visada mokytis yra geriau.
Norisi kiek paliesti ir kitus klausimus, kuriuos kelia ši knyga. Kodėl revoliucija taip įtraukia jos dalyvius? Kokią įtaką revoliuciniai veiksmai daro žmonių, tautos sąmonei? Kodėl pasibaigus revoliucijai tikrieji jos didvyriai paprastai užmirštami? Kodėl revoliucijos idealai dažnai nublanksta vertinant jos padarinius? Ir taip toliau.
Dovydas pateikia puikių pavyzdžių, kurie gali padėti atsakyti į šiuos klausimus. Jis pats pripažįsta, kad ir jį įtraukė šis gaivalas: „Norėjau paragauti visų produktų, iš kurių verdama revoliucija“. Arba dar geresnis epizodas: „Įdomiausia, kad visiškai nenorėjau namo. Priešingai. Maidane jaučiausi jaukiai ir saugiai, kaip savo vaikystės kambaryje. Norėjau, kad tas magiškas pasaulis niekada neišnyktų…“
Tokių prisipažinimų knygoje pilna. Daug jaunų kovotojų, kurie pristatyti knygoje, Maidane jaučiasi lygiai taip pat – jie neįsivaizduoja, kaip reikės grįžti į namus, užsiimti įprastine veikla. Tačiau toks revoliucijos idealizavimas – „broliška revoliucija“ – baigėsi 2014 metų vasario pabaigoje. Dovydas tai pripažįsta. Jis rašo: „… prakeikta revoliucija, pūlinys pratrūko… Kitą rytą Maidanas pramerkė akis smarkiai pasikeitęs. Broliška revoliucija baigėsi“. Dovydas apibendrina: „Maidano revoliucija baigėsi, Kijeve dvokė porevoliucinėmis pagiriomis ir politika. Ant scenos ropštėsi visokio plauko politikieriai, į šalį nustumdami tikruosius revoliucijos lyderius. Nepriklausomybės aikštėje vakarais aidėjo nuobodžios jų kalbos, o rytais išėjęs iš viešbučio į lauką parūkyti matydavau opozicijos lyderį Vitalijų Kličko atvažiuojantį į Maidaną prabangiu visureigiu „Mersedes Benz“.
Ko gero, Maidano revoliuciją Ukrainoje galima lyginti su bet kuria kita revoliucija – jai būdingi visi tokiems įvykiams panašūs bruožai. Man atrodo, kad tie vaizdai, kuriuos mums pristato Dovydas, aiškiai parodo, kad revoliucijos yra kraštutinis kovos būdas, kuris dažnai būna neišvengiamas, bet vis tik šis kovos būdas yra kraštutinis.
Prisiminkime, kad ir Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, vykusią XVIII a. pabaigoje. Ji prasidėjo šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“ ir „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos“ paskelbimu, o kuo baigėsi? Karu, jakobinų diktatūra ir galiausiai kariniu Bonaparto perversmu.
Gerai išanalizavus ir įvertinus bet kurios revoliucijos eigą ir padarinius, akivaizdu yra tai, kad žymiai geriau yra neleisti kilti tokioms revoliucijoms. Žymiai geresnis kelias yra būti pilietiškiems ir taikiomis priemonėmis kurti savo šalies ir jos žmonių ateitį. Tokios mintys kyla skaitant II Dovydo knygos dalį „Karas“.
Kokias pamokas mes turime išmokti iš Ukrainos įvykių?
D.Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ paskutinė dalis „Epilogas“ tarsi dar kartą patvirtina visiems žinomą tiesą – žmogui nereikia karo, didžiausia vertybė gyventi taikoje, tarp tave mylinčių žmonių. Knygoje akivaizdi ir politikų atsakomybė savo šaliai – neatsakingi jų veiksmai gali privesti kraštą prie griūties, supriešinti piliečius, sukelti brolžudiškas kovas, kurių žaizdų gydymas būna itin ilgas ir sunkus procesas. Bet tada kyla klausimas, ar XXI amžiaus žmonės yra pajėgūs gyventi ir kurti taikioje visuomenėje?
Tegul šis klausimas lieka atviras.
Savo ruoštu noriu pasveikinti Dovydą su šia knyga. Tai darbas, kuris tikrai turi išliekamąją vertę. Darbas, kurį verta perskaityti tiek jaunam, tiek ir vyresniam žmogui. Jis gali mums padėti susiorientuoti ganėtinai sudėtinguose įvykiuose ir procesuose. Susidaryti savo nuomonę apie tai, kas vyksta aplink mums ir kodėl tai gali būti mums svarbu.