XX a. pradžioje lietuvybės puoselėtojas Fridrichas Bajoraitis įkūrė Mažosios Lietuvos kilnojamąją biblioteką – „Lietuvių keliaujantį arba lekiantį knygyną“, kurio tikslas buvo šviesti Mažosios Lietuvos gyventojus, suteikiant jiems galimybę paskaityti įvairesnių knygų.
„Visur vis lietuviškai norime kalbėti, ką mylėjo mūs tėvai, norim ir mylėti“, – eiliavo F. Bajoraitis, kurio slapyvardis buvo Mažosios Lietuvos paukštelis.
1905 m. F. Bajoraitis įkūrė „Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimo ratelį“, o vėliau ir pirmąją Mažosios Lietuvos kilnojamąją biblioteką – „Lietuvių keliaujantį arba lekiantį knygyną“. Abi šios organizacijos stipriai prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo.
Jaunuoliai, dalyvavę susirašinėjimo ratelyje, rašė laiškus lietuvių kalba vienas kitam. Jie pasakodavo apie savo gyvenimus, siekius, aptardavo tautiškumo klausimus. Tokiu būdu buvo žadinamas lietuvininkų susipratimas, lavinami gimtosios kalbos rašybos įgūdžiai. Apie šį sumanymą paskelbus spaudoje, norinčiųjų susirašinėti atsirado įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. Į šią veiklą taip pat įsitraukė Fridricho seserys Emilija, Lidija bei daugelis kitų šio krašto vaikinų ir merginų.
Keliaujančio knygyno tikslas buvo šviesti dar platesnį žmonių ratą ir puoselėti lietuvybę. Pirmuosius spaudinius šiam knygynui dovanojo Prūsijos lietuvininkų susivienijimo draugija, Jonas Vanagaitis ir Vydūnas. Knygas taip pat atsiuntė mokslo, kultūros veikėjai, gyvenę abiejose Lietuvos dalyse, emigrantai, įsikūrę Vakarų Europos šalyse bei JAV ir Kanadoje. Keliaujantį knygyną paremti buvo galima ir aukomis.
Skaitiniai šiame knygyne keliaudavo ratu. Pradinę siuntą, F. Bajoraičio bei jo talkininkų sudarytą, pageidaujantis asmuo gaudavo paštu. Perskaitęs spaudinius, specialiame lydraštyje užrašydavo savo pastabas, siūlymus. Tada knygos būdavo siunčiamos tame pačiame lydraštyje nurodytam kitam adresatui, kol galiausiai apkeliavusios ratą žmonių vėl grįždavo pas sudarytojus.
Atsižvelgiant į skaitytojų pageidavimus, knygų siunta buvo pertvarkoma, išimamos mažiau skaitytojams įdomios, mažesnės vertės knygos, pridedamos už mecenatų ar pačių skaitytojų aukotus pinigus nupirktos knygos.
1906 – 1908 m. laikotarpiu 85 abonentams išsiųstos 667 knygos. Keliaujantis knygynas veikė iki 1920 m.
Po F. Bajoraičio mirties keliaujančiojo knygyno reikalais rūpinosi Jurgis Rupkalvis, kuris organizacinį knygyno centrą vėliau perkėlė į Šilutę. Lekiantis knygynas buvo viešosios bibliotekos užuomazgos, kuri Šilutėje įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d.
Biblioteka pratęsė F. Bajoraičio veiklą, skleisdama lietuvišką žodį. 1995 m. žymint bibliotekos 50 m. įkūrimo jubiliejų, ji pavadinta F. Bajoraičio vardu.
Kitąmet biblioteka minės 75 metų įkūrimo jubiliejų.