Seimo narys Artūras Skardžius kasmet gauna dešimtis tūkstančių eurų iš verslininkų, kurių interesus gina parlamente. Jo brangiai išnuomotuose žemės sklypuose sukasi vėjo jėgainių verslas, o pats A.Skardžius aktyviai sukasi apie Seimo sprendimus, naudingus jo žemės nuomininkams. Jam kasmet išmokama pinigų suma tiesiogiai priklauso nuo elektros supirkimo kainos.
„Dovydai, žiūrėk, gal tu norėtum savo akytes man parodyti? Ateitum kaip tikras žurnalistas, sakytum: „Aš čia drąsus esu tyrėjas, toks ir toks“, – antradienį kalbėjo Seimo narys A.Skardžius, išgirdęs mano klausimus apie finansinius ryšius su vėjo jėgainių statytojais. Politikas pasiūlė atvykti į Seimą. Po pusvalandžio jau buvau Seime, bet jis pats į mano skambučius nebeatsakinėjo. A.Skardžiaus neradau nei Seimo salėje, nei kabinete. Duris atidariusi moteris tikino, kad į parlamento rūmus patekau neteisėtai, bet negalėjo paaiškinti, kodėl taip galvoja.
Seimo nario atsakymų į klausimus negavau, todėl šią istoriją papasakosiu remdamasis turimais dokumentais, Registrų centro duomenimis, įmonių finansinėmis ataskaitomis ir kita viešai prieinama informacija. Ši istorija – apie Šilutės rajone stovintį vėjo jėgainių parką, kuris dar neseniai buvo vadinamas didžiausiu Baltijos šalyse. Kaip tik ten žemės sklypą turi Seimo narys A.Skardžius su žmona Snieguole Skardžiuviene.
Kaip tik jų sklypas patenka į vėjo jėgainių parko teritoriją. Kaip tik Skardžiams už žemę verslininkai moka gerokai didesnę nuomos kainą nei šalia esančių sklypų savininkams. Kaip tik šio politiko šeimai mokama pinigų suma tiesiogiai priklauso nuo elektros supirkimo kainos. Kaip tik šis Seimo narys aktyviai dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant sprendimus, naudingus būtent jo žemės nuomininkams.
Už prisijungimą prie elektros tinklo – 9,6 mln. eurų 2005 metais vėjo jėgainės buvo dar neįprastas vaizdinys tiek Lietuvos lygumose, tiek politiniuose peizažuose. Tada su malūnais netgi buvo kovojama. Kovodavo ir gyventojai, pabūgę triukšmingo plasnojimo, ir politikai, plasnojantys pagal tų gyventojų melodijas. Be to, vėjo jėgainių pagaminama elektra kainavo palyginti brangiai. O tai buvo problema Lietuvos valstybei, siekusiai iki 2010 metų šalyje turėti tiek vėjo malūnų, kad bendra jų galia siektų 200 MW. Kaip to pasiekti, jei padėtis šiam verslui nėra palanki?
Politikai nusprendė finansiškai skatinti vėjininkus. Jiems buvo siūloma sudaryti ilgalaikes sutartis su valstybe, kuri elektrą pirktų už didesnę nei rinkos kainą. Tuometė „Lietuvos energija“ organizuodavo viešus konkursus ir aukcionus, per kuriuos verslininkai pareikšdavo norą konkrečiose Lietuvos vietose statyti vėjo jėgaines. Malūnai galėdavo išdygti tik tose teritorijose, kur būdavo laisvas prisijungimas prie valstybinio elektros tinklo. Konkursus laimėdavo tie vėjininkai, kurie pateikdavo geriausią pasiūlymą valstybei: sumokėdavo didžiausią pinigų sumą už prijungimą prie bendro tinklo ir už valstybės įsipareigojimą mokėti didesnę nei rinkos kainą už pagamintą elektrą.