Atėjo ir atėmė šunį: meilė ar savivaldžiavimas?

sunu globejai 1pVidurnaktį į namus atėję ir gyvūnų globėjais prisistatę piktavaliai šeimininkams iš rankų išplėšė mylimą augintinį ir jį tiesiog išsinešė.

Taip „Šilutės naujienoms“ guodėsi šilutiškė Viktorija, tvirtindama, kad taip gyvūnų globėjai pasielgė, patikėję piktavalio kaimyno melu, kad šuo buvo skriaudžiamas.

Dėl šio incidento skundus policijai parašė ir pati Viktorija, ir kaimynai, ir gyvūnų globėjai. Kol pareigūnai aiškinasi, kuri pusė čia teisi, redakcija kamuolį pradėjo vynioti savo ruožtu. Ir šioje istorijoje aptiko be galo gražių poelgių, jautrių žmonių. 

Faktai dėl šuns kankinimo – išgalvoti?

Viktorija, viename Pramonės gatvės daugiabutyje gyvenanti pusamžė moteris, pasakoja apie prieš kelis mėnesius priglaustą šuniuką ir apie piktą kaimyną, kuris kaip įmanydamas keršija jų šeimai. Keršto priežastis – moters ir jos vyro pradėtas bylinėjimasis su kaimynu.

Moteris išsitaria, kad tas piktasis kaimynas kelis kartus girdėjęs, kaip šuniukas cypė, bet sako, kad šuniukas nebuvo skriaudžiamas – buvo paliktas vienas ir cypė iš vienatvės. Ji pripažįsta, kad kaimynas kelis kartus matė jos vyrą tą šuniuką besivaikantį su rykšte, bet tai tik „iš reikalo“ – tiesiog nepavyko jo kitaip parvaryti namo.

Kaimynų konflikto rezultatas – išties netikėtas: vieną birželio vakarą, prieš vidurnaktį, į Viktorijos butą atvyko kaimynų iškviestos kažkokios Šilutės gyvūnų globos draugijos narės. Moteriai jos prisistatė esančios „Gyvūnų užuovėjos“ savanorės. Pasak Viktorijos, gyvūnų globėjos griebė tą šuniuką tiesiog jai iš rankų ir išsivežė. Nepaklausė net atvykusių policijos pareigūnų reikalavimo grąžinti jį šeimininkams.

Viktorija norėtų susigrąžinti augintinį, kurį jau spėjo pamilti, bet gyvūnų globėja prisistačiusi moteris atrėžė, jog „nė už ką jo nebeatgaus“.

Moters tvirtinimu, visi šuniuko nepriežiūros faktai kaimyno išgalvoti – kaimynas keršija už tai, kad ji su vyru netylėjo dėl jo nekaimyniško elgesio.

Pareigūnas įžvelgia savivaldžiavimą
gyvunu globejai gandriukas
Negi įmanoma, kad kažkas ateitų į jūsų namus ir pasiimtų jūsų šunį? Kas būtų tas keistuolis, kuris taip ir darbo, ir nemažų išlaidų sau užsikrauti panorėtų? Juk gyvūną teks prižiūrėti, gydyti, maitinti? Pagaliau, kas ta naujoji gyvūnų globos draugija?

Šilutės policijos komisariato viršininkas Artūras Mikalauskas tvirtina: jokių „be priežasties“ nebūna. Jis cituoja ATP kodekso 110 straipsnį, kuriame numatyti visi gyvūnų priežiūros niuansai. Jame nurodyta, kad tirti  skundusdėl gyvūnų nepriežiūros gali tik institucijos – seniūnijos, valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, policija. O gyvūnų globos draugijos, net jei jos yra oficialiai įregistruotos, tokios teisės neturi. Pastarosioms leidžiama tik vykdyti minėtų institucijų nurodymus, jei tokie yra, o paimti gyvūną jos gali tik tais atvejais, jei patys žmonės jį atiduoda.
Be to, paimant gyvūną turi būti sutvarkyti jo paėmimo dokumentai.

„Gyvūnų užuovėjos“ poelgis, anot A.Mikalausko, turi savivaldžiavimo požymių, o už savivaldžiavimą numatytos baudos. Beje, įvykiams įsilingavus tokia draugija nebuvo oficialiai įregistruota.

Pasitinka užmiesčio sodyboje

Be didelių pastangų randame ir registracijos dokumentų dar nebaigusios sutvarkyti draugijos vadovės telefoną. VšĮ „Gyvūnų užuovėja“ ir jos steigėja Andželika Bajorinaitė nesislapsto, kartu su talkininkais Rimute Vismantiene ir Vyteniu Jomantu pasitinka atokioje užmiesčio sodyboje, kurią kol kas neįteisintai gyvūnų prieglaudai užleido geras žmogus. Tik prašo neviešinti jos adreso, nes neabejoja, kad tada žmonės čia pradės vežti gyvūnėlius, kuriais nori atsikratyti.

Kartu pasitinka ir gražuolis šuo Grantas, aplink jo kojas šmirinėjanti Pupa. Vėliau Andželika atveža parodyti ir mažiausią globotinį – Andriuką. Tai – dar neapsiplunksnavęs gandriukas, kuriam ši jauna mergina aukoja kiekvieną laisvesnę minutę.

Pokalbis tarp čia priglaustų, tikriesiems šeimininkams nebereikalingų keturkojų nušviečia situaciją visai kita šviesa.

Atimti šunį prašė kaimynai

Mažąjį nelaimėlį, dėl kurio kilo visas šis šaršalas, pirmieji rado Viktorijos kaimynai. Jie pranešė R.Vismantienei, mat žinojo, kad ši moteris yra nepailstanti visų gyvūnų globėja. Bet kaimynystėje gyvenanti Viktorija paprašė šuniuką atiduoti jai – tokiam kilniam norui niekas neprieštaravo.

Bet jau po kelių savaičių Rima sulaukė kaimynų skambučio ir prašymo visgi pasiimti keturkojį. Jie tvirtino, kad naujoji šeima šuniuką skriaudžia, jam kliūna ir rankomis, ir kojomis, ir rykštėmis.

Savanoriai sulaukė ir raštiškų kaimynų liudijimų, jog šuniukas yra kankinamas. Viename jų pasakojama, kaip kartą neapsikęsdami šuniuko cypimo iškvietė policijos pareigūnus. Viktorijai pravėrus duris, keturkojis cypdamas puolė pro tarpdurį ir čia pat koridoriuje, prie pareigūnų kojų, atliko visus gamtinius reikaliukus. Nereikia būti savanoriu, kad suprastum, jog gyvūnas buvo patyręs didelį stresą.

Rima pasipiktino, mat atiduodama šuniuką naujiems šeimininkams buvo tikra, kad šie jį mylės. Prašė šunelį paskiepyti, išvalyti blusas, išgydyti ir sutvarkyti dokumentus.

Bandymas kalbėtis su šuniuko šeimininkais nepavyko – pastarieji Rimos tiesiog neįsileido.

Birželio pradžioje neapsikentusių kaimynų prašymai atimti šunį dar padažnėjo, ir vieną vakarą, pasak Rimos, tikrai ne vidurnaktį, savanoriai gyvūnų globėjai nuskubėjo į Pramonės gatvę gelbėti nelaimėlio. Dabar dievagojasi iš Viktorijos atimto šuniuko jai tikrai nebeatiduosią.

Šuniuką išgelbėjo, bet po to neteko ramybės – į Rimos telefoną naktimis pradėjo plaukti grasinančios SMS žinutės, kurias dabar irgi skaito policijos tyrėjai…

Gelbėjo ne vieną keturkojį ir sparnuotį

Pokalbis su trimis savanoriais gyvūnų globėjais įsilinguoja ne tik apie tą vieną šuniuką. Kuo toliau, tuo labiau žavi šių žmonių nesavanaudiškumas, meilės kiekvienam gyvam sutvėrimui kupinos širdys. O geriau už bet kokius žodžius apie tai byloja aplink lakstančių šuniukų elgesys.

Štai Grantas. Stambus juodaplaukis gražuolis net nušvinta pamatęs į kiemą įvažiuojantį Andželikos automobilį ir puola pasitikti savo gelbėtojos. Andželika, Rima ir Jomantas pasakoja, jog šis šuo greičiausiai – vietinis, nes lakstė šio kaimo laukuose. Jie dar vaikščiojo po aplinkines sodybas ieškodami jo šeimininkų, bet niekas neprisipažino. Taip Grantas liko jų globotiniu. Dabar jis leidžia laiką su mažyle likimo drauge Pupa.

„Parašykite, kad ieškome šeimininkų, bet atiduosime tik geriems, mylintiems žmonėms“, – prašo Andželika.
Į susitikimą su žurnalistais Andželika iš namų atsiveža ir gandriuką  Andriuką. Ji pasakoja, jog gelbėti gandriuką paprašė naumiestiškiai, mat  gandralizdyje įvyko šeimininkų ir atėjūnų porų mūšis. Ateiviai nugalėjo, išmėtė iš lizdo keturis dar pūkuotus gandriukus, o tėvus išvijo. Kol atskubėjo Andželika, išgyveno tik vienas jauniklis, jis ir parvažiavo į Šilutę.

Sparčiai pjaustydama savo augintiniui šviežias žuveles, mergina entuziastingai pasakoja apie jo pirmąją naktį Šilutėje, kuomet visi pažįstami pranašavo, kad gandras neišgyvens. Bet ji tąnakt jo maitinti kėlėsi kas valandą, ir sako patyrusi didžiausią laimę, kai ryte išgirdo jį čirškiantį.

Gyvūnų globėjų trijulė pasakoja ne vieną istoriją apie buvusius globotinius. Jų meilę jau pajuto šunys Titas ir Ledi, buvo vargo, kol išgelbėjo Kintų seniūnijos gyventojų tvarte įkalinto, vos metro ilgio pavadėliu pririšto Pekino veislės šunyčio gyvybę. Mat pavadėlis jo kaklą buvo taip nutrynęs, kad net kraujas sunkėsi. Išgydytą keturkojį jie padovanojo alytiškių šeimai.

Jautrumu pulsuoja ir Melioratorių alėjoje rastos benamės, pulką palikuonių atsivedusios katės ir Traksėdžių pamiškėje iš lizdo iškritusio apuokiuko gelbėjimo istorijos. Katei su mažyliais pavyko rasti naujus namus, o apuokiukas sėkmingai grįžo į savuosius. Kadangi prisišaukti pagalbos nepavyko, pamaitinusios mažylį savanorės vakare nuvežė jį prie lizdo ir padėjo ant žemės. Neilgai trukus aplink jį pradėjo sukti ratus senieji apuokai ir tiesiog įsikėlė jį į lizdą.

Ar raidės svarbiau už meilę?..

Bet Andželika, Rima ir Vytenis negali papasakoti nė vieno atvejo, kad be priežasties vėlų vakarą būtų ėję pas ką nors į namus ir atėmę kokį nors gyvūną.

„Niekada neatimame prižiūrėto gyvūno. Kodėl turėtume? Juk taip tik sau rūpesčių ir išlaidų susikurtume. Bet širdis neleidžia palikti gyvūno tiems, kas jį skriaudžia. O kaimynai neskundžia nė vieno žmogaus, jei nėra priežasties“, – patyrimu dalijasi trijulė.

Padovanoję gyvūną naujiems šeimininkams savanoriai dar kelis mėnesius domisi jo likimu, jį lanko ir tik įsitikinę, kad jis mylimas, palieka ramybėje.

Savanoriai pasakoja turintys didelių planų, bet visus juos stabdo banali priežastis – lėšų stygius. Tai, ką jie daro šiandien – benamius gyvūnus maitina, gydo, tvarko jų dokumentus – daro iš asmeninių arba negausių rėmėjų lėšų.

Bet daugeliui kliūva tai, kad draugija iki šiol nebuvo įregistruota. Tuo trijulė susirūpino tik pastarosiomis dienomis. „Vis pritrūkdavo laiko. Bet negi kažkokios raidės „VšĮ“ yra svarbiau už rūpestį gyvais padarėliais?“ – tuo besistebintiems atsako Andželika.