Kai po aukštu dangaus skliautu medžiais nuvilnijo Lietuvos himnas, susirinkusiųjų Parubežio miške Švėkšnos seniūnijoje, šalia partizanų bunkerio, veidus sustingdė rimtis, o nužudytus partizanus pažinojusių ryšininkų ir partizanų artimųjų akyse sublizgo ašaros.
Taip prasidėjo renginys, skirtas kovotojams už krašto laisvę atminti, jų kovas ir žūtį pagerbti atidengiant paminklinį akmenį su atminimo lenta.
Bunkerį atstatė prieš dvejus metus
Dviejų gultų žeminė, kurią 1944 metais savo rankomis iškasė partizanai Mamertas Krauleidis – Našlaitis ir Zenonas Klumbys – Razbajus – pirmasis Šilutės rajone atkurtas bunkeris. Klaipėdos apskrities 3-iosios Jūrų šaulių rinktinės Šilutės 8-oji kuopa ir jos tuometis vadas Arūnas Liepinis slėptuvę savo rankomis sutvarkė prieš dvejus metus.
Kai šauliai ėmėsi darbų, Šilutės urėdijos Norkaičių girininkijos miške buvo išlikusios tik žeminės liekanos. Jas parodė į šią žeminę maistą ir informaciją savo broliui nešiojusi ryšininkė Jadvyga Klumbytė – Šikšnienė. Rasti šią moterį šauliams padėjo Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė.
J.Klumbytė – Šikšnienė šaulius atvedė prie susmegusio kauburėlio, po kuriuo kelių kvadratinių metrų duobėje buvo likę plytų, duženų ir skardos lakštas nuo lietaus. Dvidešimt Šilutės kuopos šaulių padirbėjo kastuvais, ir žeminė buvo išvalyta, sutvirtinta rąstais.
Atsirado paminklas su užrašu
Šiemet bunkerio buvimo vietą nutarta įamžinti paminklu žuvusiems krašto partizanams atminti. Dabartinis Šilutės 8-osios kuopos vadas ir idėjos organizatorius Donatas Jaunius pasakojo, kad kartą jam teko pavėžėti vieną senuką, su kuriuo išsikalbėjo apie atstatytą bunkerį. Jis šaulių iniciatyvą ne tik pagyrė, bet ir pakritikavo.
„Reikia toje vietoje ir paminklą pastatyti“, – pakeleivio raginimą prisiminė D.Jaunius.
Šiemet sulaukęs skambučio iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono, D.Jaunius suprato, kad idėja bus įgyvendinta. Kariškiai pareiškė norą aplankyti rezistencines Šilutės rajono vietoves, o D.Jauniaus mintyse gimė mintis planuojamos išvykos dieną sugretinti su paminklo pristatymo renginiu.
Laukuose susiradęs tinkamą akmenį, šaulys jį parsivežė į namus. Vakarais skaptavo jį, dailino, kol akmens viduryje išskobė keturkampį atminimo lentelei, ant kurios užrašyta „Laisvės gynėjams, Lietuvos partizanams 1944-1953“, įklijuoti. Likus savaitei iki spalio 10-os dienos renginio, paminklas buvo nuvežtas ir pastatytas prie bunkerio, o jaunieji šauliai ėmėsi aplinkos tvarkymo darbų. Iš nulūžusių medžių šauliai pagamino staliukus, suolus.
Spalio 10-ąją prie bunkerio sugužėjo gausus būrys svečių. Atvyko maždaug 70 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono karių, 30 Šilutės 305-osios pėstininkų kuopos karių savanorių, Šilutės miškų urėdijos atstovai, Priekulės I.Simonaitytės gimnazijos trečiokai ir partizanų veiklą bei jų kovas savo akimis regėję liudininkai.
Prie paminklo susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną, išklausė ryšininkių, muziejininkės S.Vinciūnienės, D.Jauniaus ir dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono vado, pulkininko leitenanto Algirdo Mackonio pasakojimų. Sunkius praeities laikus priminė ir Mindaugo Nogaičio atliekama liaudies daina „Oi neverk, motušėle“.
Istorija perduota iš lūpų į lūpas
Vėliau daugiau kaip 100 žmonių būrys nužingsniavo link pokaryje nužudytų Lietuvos partizanų laidojimo vietos ir jų atminimui skirto kryžiaus, kurį apie 1991 metus ten pastatė 8-osios šaulių kuopos vyrai – Julius Medingis, Jonas Urbonas, Mamertas Rimkus ir kiti.
Renginyje dalyvavusi ryšininkė Rūta Ciparienė ir partizanų artimieji Česlovas Tarvydas bei J.Klumbytė – Šikšnienė priminė, kokia sunki buvusi partizanų dalia. Itin skaudūs prisiminimai apie išniekintus kovotojų kūnus.
Žuvusiuosius sovietų okupantai dažnai suversdavo į duobes, užkasdavo, o jų kaulelius vėliau tampydavo šunys. Moterys pasakojo, jog dažnai, kad kapavietės nebūtų pamirštos, jas artimieji pažymėdavo akmenimis, smėlio kauburėliais.
„Labai svarbu, kad renginyje dalyvavo tiek karių ir jaunų žmonių. Tai, ką jie patys tądien išgirdo, galės perduoti iš lūpų į lūpas, ir istorija bei už laisvę kovoję žmonės nenugrims užmarštin“, – įsitikinęs D.Jaunius.
Jaunųjų šaulių vadas itin dėkingas Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono meno vadovei Gražinai Lukauskienei, padėjusiai vesti renginį, Priekulės muziejininkei S.Vinciūnienei ir Šilutės miškų urėdijos vadovams, palaikiusiems šaulių iniciatyvą.
Kasinėti privalo archeologai
Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė „Šilutės naujienoms“ pasakojo, kad Šilutės pusėje aktyviai veikė du partizanų būriai – „Geležinis vilkas“ (vadas Česlovas Čiužas – Vytautas, kuris žuvo 1952 m. sausio 11 d.) ir „Rambyno pilis“.
Juose 1945-1954 metais buvo susitelkę apie 250 partizanų, tikėjusių galimybe laimėti laisvės mūšį prieš okupantus. Paskutinis partizanas Klaipėdos krašte žuvo 1959-aisiais Buišių kaime Šilalės rajone esančioje Nognių sodyboje.
Kalbėdama apie iniciatyvas atstatant bunkerius, S.Vinciūnienė pabrėžė, kad baigiasi laisvų kasinėjimų era. Pabrėžiama nuostata, kad būtina į pagalbą kviestis archeologus, o sudarinėjant interaktyvų slaptaviečių žemėlapį, reikia bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.
„Visų bunkerių ir slėptuvių atstatinėti nereikia. Iki šiol dažnai tai buvo daroma privačiai, pasitaiko, kad praėjus kuriam laikui atstatyti objektai lieka užmiršti ir toliau pūva, griūva. Be to, pažymėjus tikslią bunkerio buvimo vietą, kyla grėsmė, kad ja susidomės ir vadinamieji „juodieji archeologai“, – svarstė priekuliškė.
Pasak muziejininkės, kiekvienam regionui užtektų turėti atstatytas vieną ar kelias slėptuves, tačiau žinoti jų reikėtų kiek įmanoma daugiau.
„Tikrai ne visi bunkeriai dar yra žinomi, ieškojimai tebevyksta. Norėtųsi ateityje atlikti žvalgytuves, patikslinti koordinates, o paskui jau būtų galima galvoti ir apie archeologinius kasinėjimus“, – planais dalinosi muziejininkė.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.