Auksinė pora Misiuliai: „Anksti kėlęs ir jaunas vedęs nesigailėsi“

9misiuliai auksines_vestuvesGegužės 1-ąją iškilminga buvo Vainuto bažnyčioje – čia auksines vestuves šventė garbi šio krašto pora Aldona ir Antanas MISIULIAI.

Sveikinimus priiminėjantys plačiai visoje apylinkėje žinomi vainutiškiai tądien visus žavėjo ne tik savo tautine apranga, bet ir laime švytinčiomis akimis, ir tuo, jog buvo itin pakiliai nusiteikę. Jie ir neslėpė: šios datos labai laukė, nors… atėjo ji taip neįtikėtinai greit… Ir – kas žino – gal kaip tik todėl tariant priesaikos vienas kitam  žodžius ir išdavikė ašara abiem ištryško?..

Su „Šilutės naujienomis“ besidalindami ilgo ir darnaus buvimo kartu paslaptimis Aldona ir Antanas buvo atviri: gyvenimo kelias nebūna tik rožių žiedlapiais nubarstytas, per pusšimtį metų tenka ne tik džiaugsmo,  bet ir skausmo ašarą nubraukti, ir atleisti.

Bet atleidimas atsiperka – dovanoja stabilumą ir meilės prisipažinimus net ir žilo plauko sulaukus.  

Pažintis truko vos 3 mėnesius

„Taip greit tie metai prabėgo“, – net patys stebisi Aldona ir Antanas, kalbinami auksinės sukakties išvakarėse.

Jiedu dalijasi prisiminimais, kaip susitiko būdami dar visai jauni – Aldonai buvo vos 18, Antanui 26-eri. Ji tuomet pieno priėmėja dirbusi, jis pieną pienvežiu vežiojęs. Tiesa, gegužinių irgi nelenkdavę, tačiau jose Aldoną labiau Antano draugas šokdinęs. Tačiau beužsimezganti draugystė nutrūko dėl vaikino mokslų, o tada jau Antanas ilgai nelaukęs ją kalbinti pradėjęs.

Vos trijų mėnesių užteko jaunai porai, kad pažintų vienas kitą ir nutartų, jog kartu nori būti visą likusį gyvenimą. „Jauna buvau“, – dabar prisipažįsta Aldona, taip paaiškindama savo ankstyvą sutikimą tuoktis.

Anot jos, labai jau įstrigę buvo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojės žodžiai, jog jei jauti, kad nori su tuo vyru turėti vaikų, gali už jo tekėti. Ji sako jau žinojusi, kad nori vaikų su Antanu, tad svarstyti nebebuvo ko.13misiuliai auksines_vestuves

„Nė vienos dienos to savo sprendimo nepasigailėjau“, – dabar žvelgdama į pusės amžiaus atstumo įvykius sako Aldona. Anot jos, Antanas visada buvo rūpestingas šeimos žmogus, ir visus vyrui prigulinčius darbus atliekantis, ir, kai reikėjo, tų vadinamųjų „moteriškų“ nevengiantis. Kas dar svarbiau – jis ir negirtavo, ir rankos prieš žmoną niekada nekėlė, ir žodžiu jos neužgavo.

Tiesa, dar iki tol buvo ir piršlybos, kuomet (Antanas vis dar tai prisimena), prašant Aldonos tėvų jos rankos net kojos virpėjo. Bet jaunamartės šeimoje ankstyvos vedybos buvo ne naujiena – pati jos mama vos 18-kos tekėjo, gal todėl ir dukros vedyboms neprieštaravo.

„Mūsų šeimoje pasitvirtina taisyklė „Anksti kėlęs ir jaunas vedęs nesigailėsi“, – sako auksinė pora.

Svarbiausia – reikia taikytis

Aldona prisimena, kad jos išrinktasis jaunystėje labai linksmas buvęs, todėl ir jai, ir kitiems labai patikęs. Ji taip pat iš karto pajautė Antano meilę. „Jis man ir dabar dar sako „aš tave labai myliu“, – prisipažįsta moteris.

Labiausiai ji džiaugiasi, kad Visagalis išklausė jos, dar mokyklos suole kalbėtas maldas, kuomet vis prašydavusi atsiųsti vyrą „tik ne pijoką“. Bet ji taip pat pripažįsta, jog norint poroje ilgai išlikti, vaikus drauge auginti (kas ir yra buvimo kartu esmė), tenka ir atleisti. Šioje vietoje dar priduria pati irgi per gyvenimą su Antanu ėjusi „vis gražumu ir gerumu“.

Tad kur ta paslaptis, kuria galbūt jie jau galėtų pasidalinti su šiandien besituokiančiais jaunais žmonėmis? Misiuliai tikina, jog pirmiausia tai galėjimas taikytis, nusileisti ir atsiprašyti, jei bent kiek kaltas jautiesi. Anot jų patirties, jei labai prašysi, vis tiek anksčiau ar vėliau sulauksi atleidimo. Nors sako, kad nebūna taip, jog visas gyvenimas būtų žiedlapiais pabarstytas, bet jei nori su savo žmogumi sulaukti senatvės, viską gali atleisti.

Šiandien jiedu visur kartu: kelionėse, ligoje ir bėdoje, darbuose ir šventėse, tvarkydamiesi namuose. „Mums tiesiog gera kartu“, – sako trumpai.

It susitarę jie pripažįsta, jog jei nebūtų kažkada sutikę vienas kito, nebūtų gyvenime nei tiek pasiekę, nei tokie laimingi ir sėkmingi buvę.

Jei sukiesi – viską suspėji

Dar viena neabejotina šios poros laimės paslaptis slypi jų bendrame laisvalaikio pomėgyje – tikra jų abiejų sielos atgaiva jau seniai tapo dalyvavimas folkloro ansamblio „Vainuta“ veikloje.

Vainutiškiai jau ir nebesuskaičiuotų, kiek įvairių seniūnijos, Neįgaliųjų draugijos, respublikinių ir rajoninių renginių jie apkeliavo kartu su ansambliečiais. Jie taip pat nuolat keliauja po visą Lietuvą ir net aplinkines respublikas su vietos padalinio neįgaliaisiais. Jau keliavo po Latviją ir Vilnių, apžiūrėjo Valdovų rūmus, Rundalės pilį, vaikščiojo Trakų pilies grindiniu, kopė į Šatrijos kalną, lankėsi Druskininkuose, Merkinėje – visų kelionių nė patys neišvardintų.

5misiuliai auksines_vestuvesMisiuliai ilgai dalyvavo ir labdaros organizacijos veikloje, gieda bažnyčios chore. Dar yra namų ūkis, idealiai išpuoselėta sodybos aplinka – tiek širdžiai mielos veiklos vis dar aprėpia 77-erių Antanas ir liepą 69-erių sulauksianti Aldona.

Taip gyventi, anot jų, tiesiog yra įdomiau, esą priešingu atveju žmogus gali pradėti „virti savose sultyse“. Be to, kitaip jiems jau ir nebeišeitų. Prieš 12 metų į Vainutą atkilę iš Traksėdžių Misiuliai netruko tapti tikru vietos vyresnių žmonių gyvenimo varikliuku.

Jie džiaugiasi, kad iš karto buvo mielai sutikti vietos bendruomenės, jog ir su kaimynais jiems pasisekė, ir bičiulių begalę čia rado. Tokių artimų, kad teko užmiršti pirminį savo norą auksinę bendro gyvenimo sukaktį kukliai dviese tik bažnyčioje paminėti. Tokiai jų užmačiai ryžtingai pasipriešino Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų centro ir „Vainutos“ kolektyvai ir pareiškė, kad patys surengs šventę savo nariams.

Tarp begalės veiklos jiedu randa laiko kelis kartus per metus ir į tolimąją Airiją suskraidyti, ten gyvenančias dukras Dangirą ir Ritą aplankyti. Šiemet rugsėjį ir vėl skris, mat Dangirą su 50-uoju jubiliejumi pasveikinti norės.

„Labai mylime savo vaikus, norime, kad jiems viskas sektųsi“, – sako Misiuliai. Ir apgailestauja, kad dėl rimtų priežasčių jų šventėje galėjo dalyvauti tik kartu gyvenantis jaunėlis sūnus Vytautas su šeima.     

Kai tiek veiklos, tai reti tie vakarai, kad Aldona gali prisėsti su mezginiu, o Antanas greta jos įsitaisyti kryžiažodžiu rankose.

„Kaip jūs tiek visko suspėjate? Ar jūsų niekada jokios negalios negriebia?“ – klausiame vainutiškių. O jiedu patikina, kad kai greit sukiesi, tai ir artimuosius, ir koncertus, ir ligonines apvažiuoti – viską suspėji…

Gyvenimo džiaugsmo taurė dar nepilna

„Bet juk mes – tikri lietuviai“, – taip Aldona ir Antanas atsako, kai klausiame, kodėl tokiai iškilmingai asmeninei progai pasirinko tautinius rūbus.

Jiems tiesiog smagu taip pasipuošti, ir ne tik koncertuojant su „Vainuta“ – net ir pasveikinti kaimyną jiedu gali nueiti tautiškai pasirėdę.

Tautinėmis juostomis kelią į bažnyčią auksinei porai padabinę ansambliečiai ir Bikavėnų kultūros centro darbuotojai, taip pat juos ir išeinančius pasitiko, bendrą dainą užtraukė. O vargonams gaudžiant klebono Dainoro Židacko tariami žodžiai, jog ši pora visomis prasmėmis yra tikra visos seniūnijos puošmena, ir ne vienam ceremonijos dalyviui ašarą spaudė. Buvo šventėje ir jaunųjų valsas, ir arklio traukiama karieta, kuria į jiedu į Bikavėnuose surengtą šventę dardėjo, ir duona su druska, tik jau ne iš tėvų – iš sūnaus Vytauto ir marčios Loretos rankų. O sveikintojų žodžiai liejosi į auksinės poros gyvenimo džiaugsmo taurę, kuri, anot visų jubiliatus mylinčių svečių, dar nepilna, joje dar yra vietos…