Aušbikavio ūkininkai Bitkeriai: „Kaime kiek dirbi, tiek ir turi“

ukininkai ausbikavio roma su dukryteNetiesa, kad Lietuvos kaimas žlunga, kad pragyventi jame neįmanoma. Galima ir visai neblogai, tik poilsio dienų turėti nesitikėk, – tokią išvadą darome kalbėdamiesi su atokiai nuo Vainuto, Aušbikavio kaime gyvenančiais ūkininkais Roma ir Edmundu BITKERIAIS.

Ši ūkininkų pora paneigia ir nuomonę, kad kaimas užrakina: anot jų, net žiemą yra nesunkiai pasiekiamas seniūnijos centras, nes seniūnijos technika kelius nuvalo, ir patys, jei reikia, savu traktoriumi pravažiuoja. Ir į didmiesčius nuvažiuoti nesunku.

Plėstis nebėra galimybių

Roma ir Edmundas ūkininkauja nuo 1993-ųjų, kuomet sukūrė šeimą ir įsikūrė Romos senelių ūkyje. Kaimas ir konkrečiai – Aušbikavis jiems abiems ir iki tol nebuvo svetimas. Kaune augusi Roma čia, pas senelius, leido visas vasaras, gretimame kaime užaugo ir Edmundas. Tad susitikę ir po kurio laiko sukūrę šeimą nutarė, kad laimės svetur neieškos, kaip ragino Romos seneliai, kursis čia ir toliau tęs jų ūkininkavimo tradicijas.

Negąsdino jaunos šeimos ir tai, kad senelių sodyba – vienkiemis. Anot Romos ir Edmundo, taip tik geriau, nes jokiam kaimynui netrudys jų vištos ar kalakutai.

Nuo tos pradžios jau prabėgo du dešimtmečiai, šeimos vyresnėlė Aurėja – jau studentė, po kiemą laksto tik jaunėlė 2 metukų Kamilė.

Bitkeriai dirba 25 hektarus jau nuosavos žemės, dar apie 35 hektarus – dėdės žemės, melžia daugiau nei dvi dešimtis greta namų besiganančių juodmargių, augina tiek pat prieauglių. Pieną pristato Tauragės kooperatyvui.
Ūkininkai neslepia, jog pasvarsto ir galimybę dar labiau išplėsti savo ūkį, bet tam pirmiausia reikėtų turėti daugiau žemės, o laisvos aplink sodybą nebėra.

Padėjėjų nesamdo
ukininkas ausbikavio
Visus ūkio darbus Roma ir Edmundas nudirba savo jėgomis, samdinių ūkyje nėra. Juodu netiki, kad svetimas žmogus galėtų padaryti taip sąžiningai kaip pats savininkas.

„Na, nebent kuris kaimynas kada į talką ateina, bet ir su juo ne pinigais atsiskaitome – patys talkiname, kai jam prireikia“, – sako Edmundas.

Rytas – vakaras juodu abu melžia savo juodmarges, o tą darbą palengvina melžimo linija. Tai prieš kelerius metus Edmundo Romai nupirkta dovana jos darbams palengvinti, atsiėjusi apie 20 tūkstančių litų.

Vyras pripažįsta, kad nors ir turi visą būtiniausią techniką, bet ir savosios – vyriškosios technikos parką dar mielai papildytų naujesniais mechanizmais ar traktoriais. Jei tik atliekamų „perkamųjų“ namuose atsirastų.
   
Kiek dirbi, tiek turi

Šioje vietoje sutuoktiniai atskleidžia, kad yra sritis, kurioje juodviejų nuomonės išsiskiria – tai dalyvavimas žemės ūkio rėmimo programose.

„Labai gerai, kai atsiranda galimybė įsigyti modernesnės technikos“, – sako Roma.

„Bet ją įsigydamas už paramos lėšas, dar tiek pat savų lėšų turi pridėti, todėl jei neturi pakankamai savų, nereikia ir svetimų“, – atremia nei skolintis, nei europinių lėšų laukti nelinkęs Edmundas.

Bet visgi juodu jau dalyvavo paramos programose – Pieno direktyvoje ir ūkio modernizavimo programoje. Ir pripažįsta, kad tai padėjo atnaujinti technikos parką.

Ūkininkai vis pasvarsto, kaip gyventų, jei mokesčiai Lietuvoje būtų mažesni, jei pieno supirkimo kainos nebūtų ir vėl iki 80-85 centų už litrą nukritusios. Žinoma, būtų lengviau, nes dabar, Edmundo žodžiais tariant, reikia dar labai daug ir valdžiai uždirbti.

„Kaime galima visai neblogai gyventi, tik dirbti reikia daug ir poilsį visai užmiršti“, – sako prie vidutinių ūkininkų save priskiriantys Roma ir Edmundas Bitkeriai. Anot jų, kiek dirbi, tiek ir turi.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.