„Barbenimai į langą tikrai veda iš kantrybės!“, – nuteistąjį supranta šilutiškė

barbenimai zuzana vaitkieneŠilutiškės Zuzanos Vaitkienės šeimoje nemažai diskusijų sukėlė straipsnis, publikuotas pirmajame šių metų „Šilutės naujienų“ numeryje „Iš kantrybės išvedė barbenimai į langą“.

82 metų moteris, gyvenanti Lietuvininkų gatvėje, teigia, kad ir ji kasdien kenčia įkyrius vaikų žaidimus, kai šie pabeldžia į langą ir nubėga. Priimti tai kaip žaidimą garbaus amžiaus šilutiškė negali – tokį vaikų elgesį ji labiau priskiria chuliganizmui. Pasak jos, barbenimo garsas į stiklą namuose toks stiprus, kad net šoką galima gauti…

Kasdienis išgąstis

Pirmajame šių metų numeryje rašėme apie teismo bylą, kai buvo nuteistas šilutiškis, kuriam gyvenimas netoli judrios gatvės tapo tikru vargu. Mat jam atsibodo, kai kažkas vis pabeldžia į langą ir nubėga.

Lapkričio 26 d. jo kantrybė baigėsi – išgirdęs barbenimą į lango stiklą, išlėkė kieman ir pamatė nubėgančius vaikinus. Pasivijęs, vieną jų spėjo pačiupti ir tvojo kumščiu į veidą, trenkė į sieną. Tik agresiją išliejęs vyras pamatė, kad tas vaikinas – dar vaikas…

Už tai, kad primušė vaiką, vyras atsidūrė teismo suole – jis nubaustas 30 parų areštu, bausmę atliekant areštinėje. Taip pat vyrui priskirta sumokėti 500 litų nukentėjusiojo motinai neturtinės žalos atlyginimą ir 86 litus – ligonių kasai. Nuosprendis galėjo būti skundžiamas.

Perskaičiusi šį straipsnį, taip pat judrioje miesto vietoje, kur nuolatos zuja pėstieji, gyvenanti Z.Vaitkienė su šeima svarstė, kad gal ten buvo tie patys vaikai, kurie kasdien ir į jos langą barbena? Prasitarė moteris norinti pašnekėti su jų tėvais, pamatyti, kokie jie, kodėl leidžia vaikams taip elgtis.

„Juk tai ne žaidimas, o chuliganizmas. Blogai pasielgė nuteistasis, kad primušė vaiką, tačiau tikrai tikiu, kad jam dėl tų barbenimų trūko kantrybė. Jeigu nebūtų vaiko jis mušęs, pats būtų galėjęs prašyti piniginės kompensacijos iš jo tėvų už tą kasdienį išgąstį“, – sako šilutiškė.

Tokios pat nuomonės buvo ir komentarą po straipsniu internete parašiusi kita šilutiškė: „Aš tuoj tą patį padarysiu, o gal prieš tai dar ir sumokėsiu… Kitaip nuo vaikų neapsiginsi. Galvoju, kad gal tėvai tyčia juos pasiunčia barbenti į langus, kad išvestų šeimininkus iš kantrybės ir taip uždirbtų?..“

Gal kenčia nuo tų pačių vaikų?

Kasdienis šokas nuo pabarbenimo į langą toks stiprus, kad Zuzana sako net sutemus bijanti šviesą Lietuvininkų gatvės pusėje esančiuose kambaryje ir virtuvėje degti. Jeigu šviesa dega, tuoj vaikai pamato, kad kažkas yra namie, ir pradeda erzinti. Pasak šilutiškės, jai nuo tokių vaikų žaidimų jau penktus metus ramybės nėra. Tik per vaikų atostogas ji galinti pailsėti – tuomet ramu būna ir širdis nebešokinėja iš netikėto išgąsčio.

Pasikalbėjus apie tai su kaimynais, šie tik ranka numojo – sako jau seniai gatvės pusėje esančiuose kambariuose nebebūnantys dėl tos pačios priežasties.

„Perskaičiau laikraštį ir galvoju, kokia gi neteisybė… Tas vyras tiek nervų paaukojo, o dabar dar ir 500 litų turės už tai sumokėti. Visų pirma, man kyla klausimas, kodėl tie vaikai taip elgiasi? Gal jų tėvai į užsienį emigravę, neprižiūri jų? Tokie jau laikai atėjo…“, – atsidūsta Zuzana.

Neatsiprašė, o įkando į rankąbarbenimai zuzana prekiauja

Šilutės centre esančiame name Z.Vaitkienė gyvena nuo 1967 metų ir tvirtina, kad niekuomet anksčiau tokių beldimų į langus nebūdavo. Aišku, pasak moters, pasitaikydavo ir kitokių neišauklėtų vaikų poelgių – išdraskydavo gėles, pomidorus…

Pamena moteriškė, kai aplinkui jos namą vis vaikščiodavo maždaug 8-9 metų trys berniukai ir viena mergaitė. Rodos, tik ir ieškodavo, ką blogo kam padaryti. Zuzana vidiniame kieme gėles, pomidorus augina, o vieną dieną po tokio vaikų „pasivaikščiojimo“, rado išrautus augalus.

Kaimynė sakė mačiusi, kad būtent tie vaikai siautė su jos išaugintomis gėrybėmis. „Kaip tik tuo metu ir straipsnis spaudoje buvo pasirodęs, kad Šilutėje kažkas gėles niokoja“, – sutapimą su dabartine situacija atrado šilutiškė.

Pamačiusi vaikus kelios dienos po jų išdaigos, Zuzana pasivijo juos mieste ir pasikvietė ateiti pašnekėti. Nedrąsiai ėjo jie su moterimi, kol nepamatė, kad ji veda juos į vidinį kiemą. Spėja šilutiškė, kad suprato vaikai, jog ji juos vedasi prie sudarkyto darželio. Vaikų atsiprašymo moteris nesulaukė, jie nieko nesakę puolė senolę: berniukas koja į nugarą spyrė, o mergaitė kando į ranką, kad ją paleistų…

„Na ką, nesidraskysiu su jais – paleidau ir jie pabėgo. Dabar matau, kad pasikeitė pašėlusių vaikų žaidimai: vietoje gėlių draskymo perėjo prie barbenimų į langus“, –  vaikų elgesį komentuoja šilutiškė.

Bandė vieną kartą ir „barbentojus“ paauklėti Zuzana. Kaimynų išdykusios mažos mergaitės net pasišokinėdamos į langą barškindavo visiems centrinėje gatvėje gyvenusiems žmonėms. Vieną vakarą išgirdusi, kad šios vėl barbendamos keliauja per visus langus, moteris staigiai išlindo ir sušuko joms ateiti. Nesitikėjo šito mergaitės – išsigando ir dėjo į kojas, kur akys mato…

Auklėja, kad nevogtų

„Manau, kad tėvų kaltė dėl tokio vaikų elgesio… Aš viena užauginau penkis vaikus. Kai vyras mirė – visko buvo, ir dėl berniukų savo teko į mokyklą eiti aiškintis, kalbėti su vaikais ir geruoju, ir piktuoju. Pamenu, vienas sūnus ir susimušęs buvo, treningus bendraklasiui suplėšęs. Tai ėjau, kalbėjausi su nuskriausto vaiko tėvais, atpirkau treningus. Viską išsiaiškindavome. Jeigu tik žinočiau, kieno tie vaikai, kurie kas vakarą man neduoda ramybės, mielai nueičiau pas tuos tėvus pasiteirauti, pasiaiškinti, kodėl jų vaikai taip daro“, – nuklysdama į prisiminimus apie vaikų auklėjimą kalba Zuzana.
Juo labiau moteriai keista, kad dienos metu namie ramu, tik vakarais pradeda vaikai siausti, eidami palei langus.

Bet dieną su išdykusiais vaikais problemų būdavo, kai moteris prekiaudavo savo išaugintomis daržovėmis ir vaisiais. Jie pralėkdami vis pavogdavo kokį obuolį iš pardavimui padėtų gėrybių.

Mat Zuzana savo sode užaugintas daržoves, gėles, giminaitės medų praeiviams siūlo pro langą, kėdutę su prekėmis padėjusi ant šaligatvio.

„Stengiausi auklėti tuos vaikus – sakydavau, nevokit tų obuolių iš krepšelio, ateikit, paprašykit ir padėkokit. Dabar jau nebevagia, jau paprašo“, – sėkmingu auklėjimu džiaugiasi moteris.

Gyvybės langelis

Zuzanai neblėsta viltis, kad gal ir barbentojus kada nors ji išauklės, su jų tėvais pakalbėjusi. Viliasi, galbūt tėvai garsiai savo vaikams šį straipsnį perskaitys, paklaus, ar atžalos taip nesielgia.

„Negi vien dėl tokių išdykėlių reikėtų man bėgti lauk iš šių namų kur kitur gyventi? Viena gyvenu čia, vaikai su anūkais ir proanūkiais kas kur išsiskirstė: vieni – užsienyje, kiti – po Lietuvos miestus. O gyvendama miesto centre ir centą – du prie pensijos užsidirbu prekiaudama, su žmonėmis pasilabinu, pabendrauju“, – pasidžiaugia Z.Vaitkienė.

Paklausta apie prekybos pelną, šilutiškė tik numoja ranka. „Kokia gi čia prekyba?“ – sako. Šiltu oru, kai žemė dar gėrybes duoda, ji ant dviračio iki savo sodo 3 km numina. Ten obuolių prisiraško, gėlių prisiskina. Pastarąsias vyrai savo moterims mielai nuperka, kiti pakalbina domėdamiesi jos veikla, dažnai čia atvykstantys vokiečiai fotografuoja.
„Neliūdna“, – vienu žodžiu šiltų dienų judrumą apibūdina Zuzana.

Ji pasirūpina prekybos leidimais, todėl jokių tikrintojų nesibaimina. Tik kartą pikti policininkai prikibti norėjo – neva per daug šaligatvio jos kėdutė užima. „Jūs tik džiaukitės, kad ne išmaldos prašau. Mano kruvinu darbu čia viskas padaryta. Žmonės, nusipirkę mano daržovių, tik dėkoja ir grįžta vis“, – pasiteisinimus pareigūnams atkartoja moteris.

Juokdamasi Zuzana prisimena, kad nuolatinis jos daržovių ir medaus pirkėjas kartą pasakė: „Čia – mūsų gyvybės langelis!“.

„Ir jiems, ir man gerai. Miestiečiai sveikai pavalgo, o aš kelis centus prie pensijos prisiduriu, ir į skolas neįlendu“, – džiaugiasi šilutiškė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.