„Bazarinių“ susitikimas: tryško džiaugsmo ašaros ir liejosi prisiminimai

„Ar tu prisimeni?..“ – toks klausimas šeštadienį Šilutės uosto prieigose nuskambėjo ko gero 100 ar daugiau kartų, mat čia susitiko ilgai nesimatę, prieš pusšimtį ir daugiau metų šiame Šilutės pakraštyje – senojo turgaus („bazaro“) rajone augę žmonės.

Jau seniai nebe vaikai, jau sidabru nubalintais plaukais, jie, save vadinantys „bazariniais“, gimtojon Šilutėn tądien suvažiavo ne tik iš Šilutės krašto ir kitų Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio.

Prisiminė jie ir neįmantrius tų laikų žaidimus ant turgaus aikštės „brukio“, avint kerziniais batais, laipiojimus stogais ir pasiplaukiojimus vonelėse po tą pačią potvynio apsemtą aikštę, ir begalinį čia gyvenusiųjų draugiškumo jausmą. O tie apsikabinimai ir prisiminimai ne vienam ir ašarą išspaudė…

Buvo „visi už vieną“

Žodis „bazariniai“ jaunesnės kartos šilutiškiams nesakys nieko, užtat vyresnieji jo reikšmę žino gerai. Taip prieš maždaug pusšimtį metų save vadino ištiso kvartalo gyventojų atžalos, o garsas apie tą grupuotę sklido per visą Šilutę. Buvo šilutiškių, kuriems tie „bazariniai“ kėlė baimę, buvo ir tokių, kuriems netrukdė.

Jie patys mano, jog nepagrįstą baimę galėjo kelti nebent jų vieningumas, mat šios bendruomenės nariai buvę „visi už vieną, vienas už visus“.

Kaip ten bebuvę, patys „bazariniai“ kupini nostalgijos tiems seniai užmarštin nuėjusiems laikams šeštadienį susibūrė prie uosto prieigose jau 48 metus stovinčio ir jų jaunystę menančio akmens.
Buvo čia ir daugeliui šilutiškių pažįstamų vietinių, taip ir likusių gimtajame mieste, buvo ir tokių, kurie į susitikimą atskubėjo iš Londono. O mintis visus suburti kilo vietinei, iš gimtosios vietos neiškeliavusiai Laimai Svipaitei – Garbinčienei. Tai ji prieš keletą savaičių per „Šilutės naujienas“ kreipėsi į išsibarsčiusius kraštiečius kviesdama susitikti.

Laima sako nė neabejojusi, kad jos vaikystės bičiulių suvažiuos toks gausus būrys – jų suvažiavo arti 100.

Algimantui Šiaudui – marškinėliai

Būtent į uosto prieigas Laima visus kvietė todėl, kad kaip tik čia stovi dar 1978-aisiais atgabentas akmuo, ant kurio iškaltas užrašas liudija, jog čia buvo „Bazaras“. To užrašo autorius, tuomet jau Klaipėdoje granito ir marmuro meninės apdailos mokęsis, o dabar ten ir gyvenantis, Algimantas Šiaudvytis taip pat atvyko. Jis prisiminė, jog tas įspūdingo dydžio riedulys su dar keliais kiek mažesniais gulėjęs Turgaus g. 12 numeriu pažymėto namo, kuriame dabar įsikūrusios ir „Šilutės naujienos“, gyventojų daržuose. Išsirinkęs jį Algimantas talkon pasikvietė Valentiną Jocį ir Gintautą Baranską. Trijulė susitarė su greta dirbusiu ekskavatorininku, kad šis tą akmenį arčiau Šyšos, į jų pasirinktą vietą nutemps. O kai nutempė, tą užrašą sako iškalę vos per dieną.

A. Šiaudvytis, bičiulių vis dar kaip vaikystėje Šiaudu vadinamas sako, jog tas akmuo jokios meninės vertės neturi. Tačiau jis neabejotinai yra brangus čia gyvenusiems žmonėms, nes mena jų jaunystę. Kai kurie atvykusieji prisiminė, jog vėliau būta jų pačių kaimynų bandymų tuo akmenėliu savo privačią sodybą papuošti. Tokios užmačios buvo laiku sustabdytos.

Dar vėliau kažkas šalia akmens pasodino kaštoną, po kuriuo šeštadienį suvažiavusieji pozavo fotografams.

O už tą jaunystę menantį simbolį A. Šiaudvyčiui susirinkusieji įteikė marškinėlius su užrašu „Algimantui – Šiaudui Senasis bazaras“.

Į atmintį įsirėžė draugiškumas

Susirinkusiųjų tarpe sukosi Vydūno gimnazijos direktorė Marina Stirbienė, Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Povilas Budvytis, treneris Steponas Kairys ir kiti daugeliui pažįstami šilutiškiai. Nuo 1960-ųjų ketvirtį amžiaus čia gyvenusi M. Stirbienė sakė ir pati svarsčiusi galimybę sukviesti jaunystės bičiulius į tokį pasimatymą, o kai sužinojo, kad tai daro Laima, labai apsidžiaugė.

Susirinkusieji prisiminė, kokie aktyvūs jie buvę vaikystėje. Lauko žaidimų prisigalvodavę tokių, kurių nė pavadinimų niekas nežinojo. O Senojo turgaus aikštė, vos tik ją palikdavo čia suvažiavę prekiauti ūkininkai, tapdavo futbolo aikšte. Ir nesvarbu, kad lakstyti akmeniniu grindiniu nebuvo lengva, kad futbolo kamuolys buvęs „netikras“ – sunkus ir suvarstomas, o sportinių batelių iš viso niekas nebuvo matęs – avėjo sunkiais kerziniais batais… Tos detalės, akivaizdu, būtų svarbios tik išlepusiems šiandienos sportininkams, tuo tarpu „bazariniai“, sudarę dvi komandas po 15 „futbolininkų“ dūko nejausdami jokių nepatogumų.

„O prisimenat, koks dulkių debesis kybojo virš mūsų galvų?.. O kaip po varžybų visi sukrisdavome į Šyšą maudytis – atrodė kad vanduo virte verda. Mes augome gamtoje ir buvome laisvi, laukiniai jos vaikai. O likti namuose buvo gėda, buvai vadinamas lepūnėliu“, – dalijosi prisiminimais susirinkusieji.
Prisiminė jie ir išskirtinį visų kaimynų draugiškumą. Anot jų, valtelės Šyšoje tuomet nebuvo rakinamos, paskerdusi kiaulaitę kuri šeima visus kaimynus bent gabalėliu pavaišindavo, o daržus kaimynams apdirbti padėjo tas, kas arklį turėjo. „Vieni pas kitus pusryčius valgydavome, į mokyklą visi būriu traukdavome, o Naujieji metai, gegužės ar lapkričio šventės vis kartu buvo švenčiamos“, – pasakojo L. Garbinčienė.

Anot jos, nė vienas kaimynas nė vieno vaiko nėra pastūmęs ar subaręs, nors tų vaikų kiekviena šeima daugiau ne po porelę turėjo. O kadangi pasirinkimas toks platus buvęs, visi vaikai nuo mažumės kaimynų „marčiomis“ ir „žentais“ pasirinkti buvę.

Šiandien, pasak vietinių, iš tos gausios „bazarinių“ bendruomenės čia belikę tik tiek, kad visus ant rankų pirštų suskaičiuoti galima…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.