Čikagoje gyvenantis grabupiškis: „Nuo mažens degiau aistra sportui“

Begimas bilevicius_1Čikagos lietuvių bėgimo mėgėjų klubas skirtas visiems, nepaisant amžiaus, profesijos, įsitikinimų ar fizinio pasirengimo. Tai klubas, kurio tikslas suvienyti sporto entuziastus esančius Čikagoje, skatinti socialinį ir fizinį aktyvumą, formuoti sveikos gyvensenos tradicijas.

Už jūrų marių – Čikagoje gyvenantis buvęs grabupiškis Rimvydas Bilevičius yra vienas aktyviausių vietos lietuvių bėgimo mėgėjų klubo narys. Jis visada širdyje ir mintyse – su Lietuva.

Pasak R. Bilevičiaus, klubiečiai kartu mini visiems mums brangias dienas. Sausio 13 –ąją jie bėga „Gyvybės ir Mirties keliu“, šoka į ledinį Mičigano ežero vandenį, kad niekad nepamirštų, kokius išbandymus atlaikė mūsų laisvės gynėjai. Vasario 16 – ąją mini ypatingu bėgimu – „Gediminaičių Stulpai“, Kovo 11 – ąją švenčia bėgdami Amerikos lietuvių centre Lemonte žodį – LIETUVA.

„Kur ir kada bebūtume, mes žinome tikrai – mylime savo Tėvynę ir visada viską darome ir darysime jos labui“, – sako jie.

Grabupiškis augo kaime, tėvai sunkiai dirbo, jis pats jau nuo 8 metų kaime dirbo visus žemės ūkio darbus. Buvo stiprus, kaimynai barė tėvus, kad sūnus taip sunkiai dirba, bet jis pats to nesureikšmino, kiek galėdamas jiems padėjo. „Draugai žaidė lauke, aš dirbau, jie vakare ilsėjosi, aš ruošiau pamokas. Vienintelė pramoga buvo sportas: aistra krepšiniui, futbolui, tenisui, bėgimui“, – sako jis.

Rimvydas nemokėjo būti antras ar trečias – visada turėjo būti geriausias. Neskyrė didelės reikšmės savo aprangai ar batams, geriausi sportiniai bateliai vaikystėje buvo „Inkaro“. Kadangi krepšinio aikštelė buvo asfaltuota, per savaitę padas suplyšdavo… Bijodamas tėvams pasakyti kad reikia naujų, lopė juos metalinėmis plokštelėmis, rišo vielomis, siuvo ir klijavo.

„Būdavo, žaidimo metu iškrenta plokštelė, suplyšta siūlai. Paeinu į šoną, pasitvarkau ir toliau žaidžiu. Degiau aistra sportui. Turtingesni draugai jau džiaugėsi iš kažkur atsiųstais kedais, o aš stengiausi į tai nekreipti dėmesio, nors skaudėjo širdį. Žinojau, kad mano tėvai to negali sau leisti. Sulaukdavau ir patyčių iš vyresniųjų“, – prisimena jis.

Panašiai buvo ir futbolo aikštelėje, kur visi rodė savo taip vadinamus „bucus“, o Rimvydas sako po aikštę „plaukiojęs su „Inkaru“. Bet niekada nebuvo blogiausias žaidėjas, buvo stipriausias visose sporto šakose. Keitėsi laikai, pradėjo uždirbti pats, bet sako iki šiol neišmokęs „sugauti“ naujovių, vienais kedais sportuoja kelis sezonus.

„Visos svajonės išsipildo, tereikia labai jų siekti!“, – šiandienos jaunimui sako mūsų kraštietis.