COVID-19 sustabdė ir medžiokles, o vilkai siautėja toliau

„Kaip rugsėjo 1-ąją į mokyklą vaikus išleidžia žmonės, taip ir vilkai pradeda jauniklius mokyti išgyvenimo gudrybių“, - tokiu šmaikščiu palyginimu prajuokina ilgametis medžiotojas, jau 40 metų Vainuto medžiokliams vadovaujantis Augustas Miliauskas. Tai jis praneša, kad plėšrieji pilkiai praėjusią savaitę atakavo dar vienos Šilutės rajono ūkininkų šeimos gyvulius – Vainuto seniūnijos Bikavėnų kaime ūkininkaujančio Artūro Gečo avių bandą.
Po vilkų antpuolio Bikavėnų kaime iš ėringos avelės beliko, kaip toje pasakoje – tik rageliai ir nageliai...

Pačiam ūkininkui tikrai nejuokinga – jam padaryta mažiausiai keli šimtai eurų nuostolių.

Apie vilkų antpuolius šiemet nuolat skelbia respublikinės žiniasklaidos priemonės, lapkričio pradžioje apie žiaurią pilkių puotą Švėkšnos seniūnijoje rašėme ir „Šilutės naujienose“.

Į Vainutą užsuko tauragiškiai

Tėvų sodyboje ūkininkaujantis A. Gečas pasakoja, kad vilkai į jo avių aptvarą įsisuko pirmadienio naktį. Ryte jis rado vieną papjautą, dar dvi apdraskytas aveles. Beje, dvi iš jų buvo ėringos. Viso vilkų puotos mąsto ūkininkas iš karto net negalėjo įvertinti, mat ir apžiūrėti kitas augintines ne iš karto pavyko – jos buvo taip išgąsdintos, kad išsilakstė po aplinkinį mišką.

A. Gečas pats yra medžiotojas, tik medžioja ne Vainuto apylinkėse, o gretimame Plungės rajone. Jis sako, kad pilkių pėdų aplink sodybą esančiuose miškuose yra matęs anksčiau, bet iki sodybos jie neateidavo. Tiesa, gretimuose seniūnijos kaimuose panašių išpuolių ankstesniais metais buvo ne vienas. Žino jis tokių išpuolių ir tame pačiame Plungės rajone, kur jau ne vienas ūkininkas prarado gyvulius.

Vainuto medžioklių vadovas A. Miliauskas mano, kad Bikavėnuose greičiausiai puotavo vilkė su jaunikliais, nes papjauta tik viena avelė, kitos apdraskytos. Anot jo, jei būtų buvęs senas vilkas, iš jo nasrų nė viena avis gyva nebūtų ištrūkusi. „Senieji kai griebia, tai jau nė viena nebepabėgs. O čia greičiausiai darbavosi jaunikliai, kuriuos motina nuo rugsėjo 1-osios išvedė mokytis“, – sako pusšimtį metų medžiojantis vainutiškis.

Jis įsitikinęs, kad pilkieji turėjo ateiti iš gretimo Tauragės rajono miškų, kur jų tikrai yra – tą A. Miliauskui paliudijo ir tenykščiai medžiotojai. Juolab, kad ir nukentėjęs ūkininkas gyvena link Pajūrio esančiame kaimo pakraštyje. Užtat A. Miliauskas gerai prisimena, kad dar prieš 10-metį vilkų apsilankymai šio krašto sodybose būdavo kur kas dažnesni. „Dabar jų nebesimato, jau palyginus ramiai gyvename“, – sako jis.

Pasak A. Miliausko, paskutinį to krašto pilkį – vienišą patiną vainutiškiai sumedžiojo pernai. Beje, kaip tik pernai ir didžiausias jų padarytas nuostolis užfiksuotas Bikavėnuose – čia jie sudraskė kelis gyvulius.

Žaliuosius vadina žaliais

Visgi medžiotojas svarsto, kad vilkų medžioklės kvotos Lietuvoje nėra pakankamos. Štai pernai per 6 metų mėnesius šalyje buvo galima sumedžioti 120 pilkių, šiemetinė kvota pusšimčiu padidinta – iki 175. Pasak A. Miliausko, dvi dešimtys jų krito jau per pirmąją savaitę, o per 3 mėnesius buvo patiesta pusė šio skaičiaus.

Kaip šie ilgamečiai medžiotojai vertina kitos barikadų pusės – žaliųjų ir vilkų saugotojų teiginius, kad pilkis yra nepakeičiamas gamtos sanitaras ir jo populiacija turi būti gausi?

A. Miliauskas ir čia išsireiškia vaizdingai: „Visi žalieji yra tikrai žali, jei jie taip kalba. Vilkas nėra sanitaras, nes sanitaras pirmiausia pjautų ligotus, o vilkas ima sveikus gyvulius“, – sako jis.

O A. Gečas pasiūlo, kad tokie šio plėšrūno globėjai turėtų patys pamatyti kaip kenčia vilko sužeisti gyvuliai, kaip jie dreba išgąsdinti ir kelias paras neįmanoma jų iš miško parsivaryti. Gal tada jie suprastų tokios „sanitarijos“ žalą.

Nukentėjo ir švėkšniškiai

Šalies ūkininkai nuolat pasvarsto, kad Lietuvoje yra nevykę medžioklės įstatymai, neleidžiantys pilkių šaudyti visus metus. Tuo tarpu valdžia atkerta, kad tai patys ūkininkai kalti, jei nesugeba apsaugoti savo bandų.

Vos prieš pusantro mėnesio pilkieji buvo įsisukę į Švėkšnos seniūnijos Gedminaičių kaimo ūkininkų valdas. Ten jie sugebėjo įveikti net pusketvirto šimto kilogramų sveriantį, daugiau nei metus augintą jautį, papjovė ir kito kaimyno ėringą avelę. Plėšrūnų nesustabdė net tai, kad bandos ganėsi visai šalia sodybų. Ūkininkai patyrė po ne vieną šimtą eurų nuostolių.

Beje, tuomet švėkšniškiai svarstė, kad jie net savo sodybose nesijaučia saugūs, nėra tikri, kad plėšrūnai kurią naktį neįšliauš ir pro tvoras.

Visi kalbinti ūkininkai sakė, kad reikiamus dokumentus tvarkys ir dėl žalos atlyginimo kreipsis. Tačiau neabejoja, kad visų nuostolių niekas neatlygins, anot jų, toji parama nebent gyvulių gaišenų išgabenimo kaštus gali atpirkti.

Šilutiškiai kompensacijų aptvarams negauna

Tiesa, dalis pilkių padarytos materialinės žalos mūsų šalies ūkininkams yra atlyginama, jei jie pateikia reikiamus dokumentus savivaldybėms. Tačiau gyvenantieji Šilutės savivaldybėje šia prasme yra nuskriausti, mat neturi galimybės pretenduoti į Valstybės paramą įsigyti tokias apsaugos priemones.

Savivaldybės kaimo reikalų skyriaus vedėjas Povilas Budvytis sako, kad šiemet skyrius gavo tik dviejų Švėkšnos ūkininkų prašymus dėl žalos kompensavimo. Gauti dokumentai siunčiami Aplinkos ministerijon, mat kaip tik ten sprendžiamos kompensacijų galimybės.

Pasak P. Budvyčio, 2015 metais rajone pilkiai papjovė 3 gyvulius, 2016 ir 2017 – po 1, 2018 – net 6, o užpernai dar 2. Bet aiškėja, kad tai per menki skaičiai, kad mūsų krašto ūkininkai pretenduotų į valstybės paramą apsaugos nuo vilkų priemonėms įsigyti. Tokia kompensacija skiriama už vielinio elektrinio aptvaro ar jo dalių, juostinio elektrinio aptvaro ar jo dalių, tinklinio elektrinio aptvaro ar jo dalių bei elektros tiekimo ir palaikymo įrenginio ar jo dalių įsigijimą. Tačiau pretenduoti į tokią paramą gali tik tų savivaldybių, kuriose per 5 pastaruosius metus užfiksuoti mažiausiai 25 vilkų antpuoliai, gyventojai. Tokių savivaldybių Lietuvoje vos trečdalis nuo bendro jų skaičiaus – 22.

COVID-as sustabdė ir medžiokles

Šalies medžiotojai nuolat prabyla apie tai, kad turime gausią vilkų populiaciją, kurią reikia aktyviai kontroliuoti.

Šilutės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkė Nijolė Endrikaitienė sako, kad mūsų rajone kol kas palyginti ramu. Šiuo metu rajono miškuose priskaičiuojama nepilna dešimtis vilkų, gal tik viena šeima, ir gausėjimo nepastebima. Nė vienas pilkis rajone šiemet dar nesumedžiotas. Užtat tokiu laimikiu jau gali pasigirti gretimų Šilalės ir Tauragės kraštų medžiotojai, kur pilkių tikrai yra.

Pasak N. Endrikaitienės, nors medžioklės oficialiai šiuo metu ir nėra uždraustos, tačiau draudžiami susibūrimai, todėl jos natūraliai nutrūko. Tad ko gero niekas negali paneigti, kad tai tikrai prisidės prie pilkųjų plėšrūnų populiacijos gausėjimo. Ji mano, jog reguliuoti vilkų populiaciją reikia nuolat, kad žmonės nepatirtų tokių didelių nuostolių.

Įžvelgia ir valstybės kaltę

Visai kitokią nuomonę išsako visuomeninės organizacijos „Vilkų sargyba“ atstovas Arnoldas Sirvydis.

Anot jo, šūviai miškuose aidi ir karantino metu, ir medžioklės tebevyksta. Bendraminčių nuomonę išsakantis pašnekovas tikina, kad Žemaitijoje jau sutinka ūkininkų, kurie suvokia, jog žvėrys, tarp jų ir vilkai, jau nebeturi vietos miškuose, nes juose ištisas dienas aidi žmonių balsai ir pjūklų garsai.

Problema, anot jo, yra valstybės, nenorinčios kompensuoti gyvulių augintojų patirtus nuostolius, politika. Todėl ši organizacija jau kuria fondą, iš kurio būtų galima kompensuoti ūkininkams vilkų padarytus nuostolius. Dar viena problema A. Sirvydis vadina medžiotojus, kurie iššaudo vilkų šeimas, naikina ir kitus miško žvėris. Todėl vilkai, nebegalėdami medžioti taip, kaip buvo įpratę nuo amžių ir pritrūkę įprastinio grobio, ir eina į laukus ieškodami „lengvesnės duonos“.

A. Sirvydžio nuomone, jei ūkininkai įsigytų porą stambių šunų, kurių balsai būtų plačiai girdimi, vilkai nelįstų iš miško. Be to, ir gyvulius nakčiai jis ragina uždaryti tvartuose.