Keliolika suaugusių ir net jau pagyvenusių žmonių palinksta prie balto popieriaus lapų, rankose laikydami teptukus ar spalvotus pieštukus… Vaizdas – nekasdienis, bet tokį dažnai galima išvysti Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centre (PSPC).
Tik ne mokytis dailės pagrindų čia susirenka šie žmonės. Jie susirenka… sveikti, gydyti savo sielos ligas. O padeda jiems tuokart ne gydytojai, o ilgametė dailės mokytoja Vilija RAZMAITĖ – BAGUCKIENĖ.
Būtinas paties žmogaus noras
„Kada jūs paskutinį kartą laikėte rankose teptuką?“ – tokį klausimą suaugusiam žmogui uždavusiai V.Razmaitei – Baguckienei atsako tenka palaukti, nes prisiminti būna sudėtinga… Ne tik žurnalistams, bet ir tiems žmonėms, kurie kelis kartus per savaitę ateina į jos vedamas dailės terapijos grupes.
Kad išgąstis („Ir ko čia iš manęs tikimasi?.. Gal kokių meno kūrinių?..“) praeitų, menininkė skuba nuraminti: vertingo meno kūrinio tikrai niekas nereikalaus. Šios terapijos tikslas – pats kūrybos procesas.
Vilija pasakoja, jog menų terapijos pradininkai maždaug prieš šešis dešimtmečius atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuvoje ši terapija kelią skynėsi gana nelengvai, specialistai – meno terapeutai – pradėti ruošti gerokai vėliau.
Depresija ir dar sunkesnės psichikos ligos, sudėtingi santykiai darbe ir namuose, įvairiausios baimės ir savęs ribojimas – tai vis būklės, kurioms esant dailės terapija yra ta galimybė, kuri leidžia žmogui jas įveikti.
„Bet būtinas paties žmogaus noras, jei jo nebus, jokie terapeutai nieko nepasieks“, – sako V.Razmaitė – Baguckienė.
Aišku, pirmiausia būtinas gydytojo nukreipimas.
Emocijos rodo prisilietimą prie skausmo
Dailės terapijos užsiėmimai Šilutės PSPC susideda iš dviejų dalių: pirmoji – piešimo procesas, antroji – darbų analizė, kurią kartu su mokytoja atlieka visi grupės dalyviai.
Pirmojoje dalyje, anot Vilijos, būna visko: kartais čia prabyla net labai netikėtos emocijos – juokas ar net ašaros. Mokytoja visai nesistebi išgirdusi: „Ir reikėjo gi 50 metų nugyventi, kad tai suprasčiau…“
Vaizdingų palyginimų nestokojanti Vilija kalba, kad piešdamas bet kuris žmogus naudoja simbolių kalbą, o formų ir simbolių kalba yra labai stipri. Kaip tik todėl žmogus kartais piešiniui pasako net daugiau, nei drįsta prisipažinti pačiam sau. Tuomet į paviršių ir išsiveržia pasąmonėje glūdintys dalykai, o prasiveržusios emocijos ir rodo, kad prisiliesta prie pačių skausmingiausių sielos vietų.
„Jei žmogus pradeda juoktis ar verkti, tai rodo, kad jis jau valo save. Būtent tos prasiveržusios emocijos ir yra gydomoji terapija, nes juk ir fizinė liga yra tų neišleistų emocijų, nesutvarkytų minčių pasekmė. Ne veltui sakoma, kad visos ligos – nuo nervų“, – kalba Vilija.
Todėl ir dailės terapijos tikslai tokie: pažinti save, priimti ir pamilti save tokį unikalų, nepakartojamą, pasirengusį augti, pasiruošusį atsikratyti baimių, pažinti savo jausmus ir emocijas, išmokti pasitikėti savimi. Pagaliau – pasirengusį lavinti savo kūrybiškumą ir rasti sau svarbius atsakymus esamoje gyvenimo situacijoje.
Todėl ir pati V.Razmaitė – Baguckienė į šias pamokas sako einanti kaip į bažnyčią: jausmas toks, kad norėtųsi net batus už durų palikti. Tai todėl, kad patekti į kito žmogaus vidų, kito pasaulį – labai jautru ir intymu, todėl, kad taip norisi tame pasaulyje nepripėduoti.
Žmonės keičiasi greit
Bet kaip piešimas gali taip paveikti žmogų, kad jo emocijos išsilaisvina? Atsakymo į šį klausimą Vilija sako nežinanti. Tiesiog taip jau surėdytos žmogaus smegenys, kad joms menas daro tokį milžinišką poveikį.
Dažnam žmogui, anot Vilijos, būna sunku kalbėti, išreikšti savo mintis, o tai padaryti kūrinyje – kur kas paprasčiau. „Siela gyvena vaizdinių pasaulyje: kokius vaizdinius nusipiešiame, tarp tokių ją ir apgyvendiname. Dailės terapija padeda pažinti ir suprasti save“, – sako Vilija.
Būtent tam, kad lankytojai pažintų ir suprastų save, visada ir skiriama antroji užsiėmimų dalis – darbų analizė.
Pasak Vilijos, pagal pasaulinę praktiką, tokia terapija turėtų trukti mažiausiai metus. Bet jai malonu matyti, kad net ir po 6 užsiėmimų žmonės keičiasi: jie mato daugiau sprendimų bet kurioje situacijoje, pastebi, kad gyvenimas ar bet kuri situacija – ne tik juoda ar balta, bet turi ir visas pereinamas spalvas, piešiančių žmonių požiūris į daug ką darosi pozityvesnis, o akiratis – platesnis.
Mokytojai ypač malonu, kai po kiek laiko buvę dailės terapijos grupių lankytojai ateina ir pasako, kaip jiems buvo svarbūs tie užsiėmimai, kaip dabar jie jau daug ką mato kitaip. „Žmonės tiesiog pradeda paprasčiau žiūrėti į situacijas, nes jau žino: jei jie negali pakeisti situacijų, jie gali keisti savo požiūrį į jas“, – komentuoja menininkė.