„Muzika – viena geriausių terapijų. Ji padeda užmiršti savo ligas, rūpesčius ir bėdas. Viskas tarsi paskęsta dainoje. Repeticijos – mūsų gyvenimo varomoji jėga“, – tokius vertinimus neretai išklauso šilutiškiams ir viso rajono gyventojams gerai pažįstamų keturių meno kolektyvų vadovas Antanas KMITA.
Profesionalus orkestro dirigentas šiuo metu vadovauja Šilutės rajono neįgaliųjų draugijos ansambliui „Kvietkelis“, kapelai „Šilo aidai“, Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centre suburtam ansambliui „Dainos pakylėti“ bei Inkaklių „Dainoriams“.
Dauguma tų keturių kolektyvų narių – neįgalūs ir pagyvenę žmonės, tad artėjanti Pasaulinė psichikos sveikatos diena, regis, būtent tas laikas, kuomet verta kalbėti apie muzikos poveikį neįgalaus žmogaus pasauliui. Anot A.Kmitos, tas poveikis neįkainojamas ir įvertinti jį būtų sunku.
Didžiuojasi, kad dainuoja
Lietuvą spustelėjus krizei kai kurie garsūs šalies dainininkai neretai išsitaria, esą koncertų, o tuo pačiu ir pajamų gerokai sumažėjo. Tik keturiems mūsų rajono meno kolektyvams vadovaujantis A.Kmita mūsų pokalbio metu tokios minties neištarė.
Anot jo, yra priešingai: visuose rajono kampeliuose koncertuojantys ir nemažai respublikinių koncertų bei konkursų aplankantys jo kolektyvai toli gražu nespėja pabuvoti visur, kur yra kviečiami.
Beveik 50-ties dainininkų ir muzikantų vadovas sako, kad jo vadovaujami žmonės mielai koncertuotų kad ir kiekvieną dieną – tokį malonumą jiems teikia bendravimas su muzika.
A.Kmita pastebi dar vieną dėsningumą – žmonės yra pasiilgę muzikos. Štai, pavyzdžiui, dainuojantieji ir grojantieji senelių namuose ne kartą klausytojų akyse pastebi ašaras. Skausmo ar džiaugsmo tos ašaros – jau kitas klausimas ir kažin ar svarbiausias.
„Svarbiau kitkas – kad mes paliečiame giliausias žmonių sielos gelmes, kad abejingų nelieka“, – sako A.Kmitos vadovaujami „Dainos pakylėti“ dainininkai.
„Kvietkelio“ nariai tikina panašiai: „Tos repeticijos yra mūsų noro gyventi varomoji jėga, iš jų išeiname linksmesni ir užsimiršę. Svarbiausia – kad mes dainuojame, mes tuo didžiuojamės“, – sako jie.
Didžiausia problema – išvykti į koncertus
Dainininkų vadovas A.Kmita, antrindamas savo dainininkams, irgi sako dirbantis tik todėl, kad mato, jog yra labai daug su muzika ir daina per gyvenimą eiti norinčių žmonių.
„Jei pastebėčiau, kad man tenka įkalbinėti lankyti repeticijas, mesčiau tą veiklą, nes materialinės naudos ji man neduoda jokios“, – tikina muzikantas. Anot jo, atlygis už jo veiklą yra toks, kad neatitinka realybės.
Daugiausia problemų muzikantams kyla, kai reikia išvažiuoti į koncertus. Po atokius mūsų rajono kaimus dainininkai dažniausiai vyksta dviem savo vadovo automobiliais, kartais kolegas veža kuris nors iš jų. „Neįgaliųjų draugija transportą skiria tik tada, kai važiuojame į konkursus kituose rajonuose“, – sako vadovas.
Dainininkai ir jų vadovas mano, kad jei jų veiklą rimčiau vertintų rajono ar neįgaliųjų draugijos vadovai, jei sumokėtų bent už benziną, jie galėtų apkeliauti žymiai daugiau renginių, tuo pačiu juos paįvairindami.
Jaudinasi ir vadovas
Kolektyvų vadovas neneigia, kad dirbti su neįgaliais žmonėmis nėra lengva. „Ar tenka pakelti balsą?“ – nepadoriai smalsaujame. Pasirodo, patys dainininkai nėra prieš tą „balso pakėlimą“. Atvirkščiai, anot A.Kmitos, jie net patys kartais paprašo dar griežčiau juos prigriebti.
„Tu labiau mus „stramužyk“, nebijok aprėkti“, – tokį prašymą kartkartėmis išgirstantis vadovas visgi sako, jog jo kantrybė trūksta itin retai. „Neturiu teisės rodyti žmonėms, kad aš pavargęs, kad vėlai grįžau iš koncerto ar turiu kitų bėdų“, – mano jis.
A.Kmita pripažįsta, kad jo dainininkai yra jautresni, todėl prieš koncertus labiau jaudinasi, o nuslėpti savo emocijų nesugeba. Pats vadovas tuo nė kiek nesistebi, mat sako ir pats jaudulį jaučiantis prieš kiekvieną pasirodymą. Gal ne tiek už save, kiek už savo dainininkus, kad šie gerai sudainuotų.
„Tikriausiai tas jaudulys nepraeis niekada“, – svarsto A.Kmita.
Nežiūrint visų problemų muzikantas turi dar vieną svajonę – suburti jaunimo ansamblį. Jis jau žino, kad ir Neįgaliųjų draugijos narių vaikai bei anūkai nori muzikuoti, galbūt tokį ansamblį galėtų lankyti ir draugijai nepriklausančių žmonių atžalos.
„Yra daug jaunimo, norinčio prisiliesti prie muzikos, bet neturinčių instrumentų. Reikia svarstyti, kaip suteikti jiems tokią galimybę“, – sako A.Kmita.
Rašyti atsakymą