Dangiškasis Švėkšnos globėjas – šventasis apaštalas Jokūbas

jokubo kelias_sv_Jokubo_statula_pagr_altoriujeVienas garsiausių katalikų piligriminių kelių pasaulyje yra Šv. Jokūbo kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo ankstyvųjų viduramžių – daugiau nei 1000 metų.

1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o šiemet į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą įsijungė ir Lietuva. Šventojo Jokūbo kelio ženklu – kriaukle – žymimos visos 11 Lietuvoje esančių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių ir kitos šventovės. Tarp jų – ir Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

Apie šv. apaštalą Jokūbą, jo reikšmę Švėkšnai pasakoja šio krašto istorijos puoselėtoja, švėkšniškė Violeta ASTRAUSKIENĖ.

Pirmajai Švėkšnos bažnyčiai – 507 metai

Pirmąją medinę bažnyčią Švėkšnoje 1509 m. pastatė Žemaičių seniūnas Mikalojus Kęsgaila. Jis 1509 m. gegužės 21 d. donacijos akte pasižada amžiams Švėkšnos bažnyčiai skirti iš Švėkšnos dvaro žemės tiek, kiek reikia 40-iai statinių kviečių apsėti, 10 šeimų su jų turimomis žemėmis, tris dvaro karčiamas, esančias Švėkšnoje, su teise savo reikalams virti alų ir midų, dar kasmet ir amžiams – statinę tiršto nepraskiesto medaus ir dešimtinę nuo visų pasėlių.

O bažnyčia už tą dovaną įpareigojama kasmet laikyti trejas giedotinas Mišias: šventos Trejybės, Palaimintos Mergelės ir šventojo Jokūbo.

1652 m. spalio 8 d. Švėkšną pirmą kartą aplankė Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis. Jis konsekravo bažnyčią, kuri beveik 150 metų stovėjo nekonsekruota.

Koks gi skirtumas tarp pašventinimo ir konsekravimo?Jokubo kelias_zemelapis

Pašventinimas yra tik palaiminimas, o konsekracija – iškilmingas altoriaus, bažnyčios pastato bei įrengimų skyrimas kulto reikalams. Nuo tos akimirkos pastatas tarnauja tik Dievo garbei. Tai kartu ir padėka tiems, kurie labiausiai prisidėjo prie bažnyčios augimo.

Šv. Jokūbas Švėkšną globoja 364 metus

„Tempus fugit, barba crescit“ (lietuviškai: bėga laikas, auga barzda) – sakydavo romėnai apie laiko, kurio negalima sustabdyti, lėkimą.

Laikas bėga nepastebimai, karta keičia kartą, bet yra dalykų, kurių neišjudina net visagalis laikas. Štai jau 364 metai švėkšniškius ir jų šventovę (dabartinė yra ketvirtoji) globoja dangiškasis globėjas – šventasis apaštalas Jokūbas.

Vardas Jokūbas kilęs iš hebrajų kalbos šaknies, kuri gali būti verčiama „sekantis paskui (Jahvę) arba griebiantis už kulno“.

Pagal kitą vardo kilmės aiškinimą, spėjama, jog šis vardas kilęs iš kitos šaknies ir turėtų būti verčiamas „tesaugo Dievas“.

Jokūbo vardas yra minimas Biblijoje. Pasak Senojo Testamento, jis gimė įsitvėręs į savo dvynio brolio Ezavo kulną. Kad ir būdamas jaunesnis brolis, pergudravo vyresnįjį ir įgijo pirmagimio teises ir palaiminimą.

Jokūbas buvo vedęs dvi žmonas – Lėją ir Rachelę, jos buvo seserys. Susilaukė 12 sūnų, kurie vėliau tapo dvylikos žydų genčių patriarchais.
Jokubo kelias_sv_Jokubo_skulptura
Jokūbo vardas buvo mėgiamas visais laikais. Jokūbas gerbiamas ir islamą išpažįstančiose šalyse, Turkijoje, šį vardą turėjo ne vienas šventasis. Jokūbo vardą nešiojo net 7 Anglijos karaliai ir 6 JAV prezidentai. Šiuo metu šis vardas yra labai mėgiamas JAV.

Jokūbo vardas Lietuvoje pradėtas teikti praėjusio amžiaus pirmajame dešimtmetyje, nuo 1990 metų jo populiarumas didėja kasmet. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis patenka į populiariausiųjų Lietuvos vardų šimtuką, 2011 metais – į dešimtuką.

Ką globoja šv. Jokūbas?

Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; vienas jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju.

Toks skirstymas jokiu būdu nereiškia, kad vienas būtų pranašesnis ar šventesnis už kitą, tik atspindi jų skirtingus vaidmenis pirmojoje Kristaus mokinių bendruomenėje ir skirtingą vietą Naujojo Testamento tekstuose.

Iš tiesų, Jokūbas vyresnysis turėjo nemenką autoritetą ankstyvojoje Jeruzalės krikščionių bendruomenėje ir jam, kartu su apaštalu Petru, teko dalintis ganytojiška atsakomybe.

Liepos 25 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini apaštalą šv. Jokūbą vyresnįjį. Jis yra Švėkšnos globėjas.

Šv. Jokūbui buvo skirta privilegija dalyvauti kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose. Jokūbas, kartu su Petru ir Jonu, buvo atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai. Šie trys apaštalai buvo taip pat pakviesti budėti Alyvų darželyje, prieš pat Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį.

Apaštalų Darbuose rašoma: „Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį“ (Apd 12, 1-2).

Šios žinios lakoniškumas liudija, jog, viena vertus, kankinystė buvo dažnas reiškinys pirmojoje krikščionių bendruomenėje, o antra vertus – kad Jokūbas tapo persekiojimų auka.

Vėlesnė tradicija liudija, kad prieš mirtį apaštalas Jokūbas aplankęs dabartinę Ispaniją ir ten skelbęs Kristų. Vėliau Jeruzalėje nužudyto apaštalo kūnas buvęs nugabentas į Ispaniją, į Santiago de Compostela. Į tą šventovę kasmet keliauja minios maldininkų, o apaštalas Jokūbas vaizduojamas su piligrimo lazda, krepšiu, kriaukle ir Evangelijos ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją naujieną.

Šv. Jokūbas Vyresnysis yra maldininkų, reumatu sergančiųjų ir juodadarbių globėjas.

Kodėl globėjas – būtent Jokūbas?

Kodėl Švėkšna pasirinko šį šventąjį, sunku atsakyti. Informacijos apie tai nepavyko rasti.

Liturginis kalendorius kasdien primena vieną ar kitą šventąjį, o kartą per metus yra pagerbiami visi šventieji, pasiekusieji Dangų ir gavusieji, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.

Palaimintųjų ir šventųjų vardo suteikimą bažnyčia reguliuoja griežtomis taisyklėmis. Tačiau daugelį šventųjų globėjų su įvairiais verslais ar profesijomis teriša vien tradiciškai apie jų gyvenimus pasakojančios istorijos. Kai kada tokios istorijos traktuojamos plačiau. Pavyzdžiui, XVII a. gyvenęs Juozapas iš Kubertino tapo aviatorių ir astronautų globėju todėl, jog buvo pasakojama, kad melsdamasis jis pakildavo virš žemės.

Šventieji nėra dievai, tai – žmonės, kaip ir mes, tačiau savo gyvenimu jie užsidegė noru būti šventaisiais. Būti šventuoju reiškia realizuoti savo pašaukimą konkrečioje srityje.

Švėkšnoje metai – iki Jokūbo

jokubo kelias_kriaukleLiepos 25-oji (arba sekmadienis po jos) – šv. Jokūbo šventė Švėkšnoje. Tuomet miestelyje jaučiamas sujudimas: bažnyčioje vyksta didieji atlaidai, sutraukiantys daug tikinčiųjų, organizuojama miestelio šventė, vyksta koncertai, susitikti atvažiuoja buvę klasės draugai, pagerbiamas labiausiai miesteliui nusipelnęs asmuo – jam įteikiama šio šventojo statulėlė – „Jokūbėlis“.
Tiesiog švėkšniškiai metus skaičiuoja nuo Jokūbo iki Jokūbo.

Mintis pagerbti ir šv. Jokūbo skulptūra apdovanoti asmenį už ypatingus nuopelnus kultūros, meno, švietimo srityse ar aktyvią visuomeninę veiklą, garsinant Švėkšnos vardą, 1997 m. kilo krašto istorijos žinovei Onai Norkutei.

Apdovanojimas įsteigtas 1998 m., kandidatus siūlo fiziniai ir juridiniai asmenys, o renka apdovanojimo komitetas. Statulėlių autorius – švėkšniškis dailininkas ir restauratorius Kęstutis Paulauskas.

Jis iš medžio jau išdrožė 21 šventojo skulptūrėlę, kurios savininkais tapo: Birutė Teresė Lengvenienė (1998 m.), Petras Albinas Čeliauskas (1999 m.), garbės prelatas Petras Vincentas Stukas (2000 m.), Rimantas Černiauskas (2001 m.), Vytautas Bliūdžius (2002 m.), Justinas Merliūnas (2003 m.), Medardas Urmulevičius (2004 m.), Ona Pintverienė ir Alfonsas Šeputis (2005 m.), Dalia Dirgėlienė (2006 m.), Felicija Laimė Pliaterienė ir Ona Norkutė (2007 m.), Zigmantas Balčytis (2008 m.), Asta Sapetkienė (2009 m.), Danguolė Šaulienė (2010 m.), Violeta Astrauskienė (2011 m.), Danguolė Jančauskienė (2012 m.), Domas Kaunas (2013 m.), Mindaugas Nogaitis (2014 m.), Ingrita Riterienė (2015 m.), Vaidotas Bliūdžius (2016 m.).

Taip, kaip apaštalas Jokūbas neša savąją naštą ant pečių, taip ir kiekvienas, pelnęs „Jokūbėlį“ savo darbais prasmingai neša svarbią naštą, kuri vienaip ar kitaip garsina Švėkšną. Tegu šis garsas būna džiuginantis ir įkvepiantis kurti savo gimtinei ir toliau garsinti ne tik jos, bet ir globėjo vardą!

Lietuva pratęsė šv. Jokūbo kelią

2013 m. tuometinė Europos parlamento narė, dr. Laima Andrikienė apsilankė Švėkšnoje, susitiko su gyventojais. Ji atvežė savo knygą „Šv. Jokūbo kelio šviesa“, kurioje – ir Švėkšnos gražuolė šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

Knygos sudarytoja papasakojo apie šv. Jokūbo kapą, kuris jau daug amžių yra piligrimų kelionių tikslas. Maždaug nuo dabartinės Santjago (Ispanija) katedros pastatymo laikų piligrimai eina vadinamuoju pagrindiniu šv. Jokūbo keliu, nuo Pirėnų kalnų vedančiu į Kompostelos Santjagą (Santiago de Compostela).

Vėliau per Ispaniją vedantys keliai buvo pratęsti ir kitapus Pirėnų, kuriais piligrimai atkeliaudavo iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Italijos. Šiandien šv. Jokūbo piligrimų keliai, apraizgę kone visą Europą, galiausiai Ispanijoje įsilieja į tradicinį pagrindinį Jokūbo kelią.

Birželio 1 d. Lietuvos Vyriausybė taip pat priėmė nutarimą dėl šv. Jokūbo kelio per Lietuvą, kuriuo reglamentuojamas piligrimų kelių Lietuvoje žymėjimas, pabrėžiama informacijos apie lietuviškuosius šv. Jokūbo piligrimų kelius sklaidos Europoje svarba. 32 šventovių sąrašas parengtas kartu su Lietuvos Vyskupų Konferencija.

Lietuvoje yra 11 bažnyčių, pavadintų šv. apaštalo Jokūbo vardu: Alantoje, Jonavoje, Joniškyje, Rudiškiuose, Suvainiškyje, Švėkšnoje, Onuškyje, Vilniuje, Žiežmariuose, Kurtuvėnuose, Punioje. Švento Jokūbo bažnyčių nėra tik Suvalkijoje.

Portugalijoje vykusios Europos šv. Jokūbo kelio federacijos generalinės asamblėjos metu birželio 3-ąją Lietuva priimta į šią federaciją.

Bažnyčią pažymės šv. Jokūbo kriaukle

Kodėl šventojo Jokūbo ženklas – kriauklė, kuria žymimos Europos šventovės ir taip tiesiami vadinamieji šventojo Jokūbo keliai, skirti piligrimystei?

Legenda pasakoja, kad keliaudamas iš Jeruzalės iki Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos šis apaštalas iš pakelės šaltinių kriaukle pasisemdavo vandens.

Tokia kriaukle netrukus bus pažymėta ir Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčia.

Baigsiu palinkėdama skleisti krikščioniškąsias vertybes ir laikytis jų, domėtis svarbiomis krikščionių asmenybėmis, kurios yra vienas pamatinių dalykų mūsų gyvenime. Tos vertybės yra ašis, apie kurią ir sukasi visas gyvenimas, o dangiškasis globėjas – globą ir gėrį simbolizuojanti esybė. Kiekvienam mūsų reikalingas ne tik angelas sargas, bet ir dangiškasis globėjas.

Iliustracijos – iš knygos „Šv. Jokūbo kelio šviesa“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.