Šiandien sveikinsime savo tėčius, senelius, prosenelius. Tėvo dienos proga norime pasidalinti neeiline daugiavaikio tėvo Alfonso Bastakio iš Gardamo seniūnijos Šylių kaimo istorija. Atrėmęs likimo smūgį, kuomet staigi liga pasiglemžė žmoną, jis vienas išaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo keturis sūnus ir dukrą.
A. Bastakiui buvo 47 metai, kai mirė jo pirmoji žmona. Našliu likęs vyras turėjo rūpintis penkiais judviejų vaikais, iš kurių jauniausiajai tuomet buvo vos šešeri, o vyriausias jau tarnavo armijoje.
„Gyvenome toliau“, – paklaustas, kaip jautėsi po tokios netekties, atsako vyras. Tačiau išriedėjusi ašara išdavikė išduoda, kad tuomet jam buvo tikrai nelengva…
Šiandien visi Alfonso vaikai jau suaugę, sukūrę savo šeimas, o didžiausią džiaugsmą jam teikia anūkai.
Liko vienas su penkiais vaikais
Pakalbinti Alfonsą Bastakį mums rekomendavo Šilutės rajono socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis. Jis žino, kad tai labai rūpestingas tėvas, senelis, užauginęs ir dorai išauklėjęs penkis vaikus. Jo, kaip daugiavaikio tėvo, nuopelnus įvertino ir valstybė, – neseniai jam paskirta antro laipsnio valstybinė pensija.
Pasidalintinti savo istorija su „Šilutės naujienų“ skaitytojais mielai sutiko ir pats A. Bastakys.
„Atleiskite, kad šiek tiek vėluoju, anūkėlis paprašė parvežti iš mokyklos“, – pravėręs redakcijos duris skuba teisintis vyras. Sako, kad paprašytas niekada neatsisakys pagelbėti savo vaikams ir anūkams.
Susėdę prie stalo, kalbamės apie jo gyvenimą. A. Bastakys pasakoja, kad jo pirmoji žmona, vaikų mama, mirė 1995-aisiais. „Likau vienas. Mažiausiajai Živilei buvo šeši metukai, vyriausiasis Remigijus tarnavo armijoje, o Nerijus, Kęstutis, Ovidijus dar mokėsi“, – prisimena vyras.
Ir tuomet Alfonsas gyveno Šyliuose, turėjo penkias karves, porą veislinių kiaulių. Tuometininiame ūkyje jis dirbo traktorininiu, vėliau sandėlininku. Tačiau kad prisidurtų pinigų prie gausios šeimos išlaikymo, dar eidavo dirbti į statybas.
Paklaustas, kaip jautėsi netekęs žmonos, Alfonsas nedaugžodžiauja. „Gyvenome toliau“, – atsidūsta… Jis pamena, kad tuomet, prieš 25 metus, buvo labai šalta žiema, spigino 30 laipsnių šaltukas. Rudenį jaunėlę Živilę reikėjo leisti į pirmąją klasę.
Mirus žmonai, vyrui mėnesį padėjo giminaitė, vėliau į tėvo ūkį gyventi sugrįžo vyriausias sūnus su žmona. Prižiūrėti ūkį padėjo marti, sūnus Kęstas, netgi jaunėlė Živilė būdama septynerių jau mokėjo melžti karves.
Alfonsas prisimena, kad ir jis pats užaugo dešimties vaikų šeimoje. Pasidžiaugia, kad jo mama kovo mėnesį atšventė 99-ąjį gimtadienį.
Gausus vaikų būrys – didelė laimė
Alfonso pomėgis – groti armonika, akardeonu, kurių turi ne vieną. Po keleto metų, nuslūgus netekties skausmui, jis pradėjo groti kapeloje, kartu su visame rajone žinomais dviem broliais muzikantais Vladimiru ir Sergėjumi Saveljevais.
Alfonsas prisimena, kad kartą jie koncertavo Šilgaliuose esančiame žirgyne. Tame kaime gyveno brolių muzikantų mama Genovaitė, su kuria susipažino ir našlys.
Netrukus jie pradėjo draugauti, o dar po kurio laiko ir apsigyveno kartu. Taigi Alfonsas Valdimirui ir Sergėjui tapo patėviu, o Genutė ėmė rūpintis jo vaikais. Kartu jie jau dvidešimt metų.
„Genutė su vaikais gerai sutarė, mylėjo ir rūpinosi kaip savais, neskyrė ar jos ar mano. Ji tvarkinga moteris“, – apie savo gyvenimo draugę kalba vyras.
Iš tolesnio pokalbio su Alfonsu aiškėja, kad jam buvo svarbu, jog Genutė mylėtų ir sutartų su jo vaikais.
Šiuo metu visi keturi Alfonso sūnūs dirba statybose Švedijoje, jaunėlė dukra gyvena Airijoje. Senelis prasitaria, kad netrukus Živilė jam padovanos devintąjį anūką. Kartą jis svečiavosi pas dukrą, panešiojo pirmąją jos dukrelę Zoją. Tikriausiai nulėks aplankyti ir jauniausio anūkėlio.
Susitikti, bendrauti su savo vaikais ir anūkais tėčiui ir seneliui be galo smagu. Su užsienyje gyvenančiais vaikais jis dažnai susirašo socialiniuose tinkluose, o gyvenantys netoliese dažnai užsuka patys. Tėtį ir senelį jie lankys ir sekmadienį, o pačiam Alfonsui tas gausus vaikų ir anūkų būrys ir yra didžiulė žmogiška laimė.