Deividas Dulkys iš beveik niekam nežinomo greitai tapo vienu labiausiai aptarinėjamų žaidėjų Lietuvoje. Sėkmingai Nacionalinėje universitetų sporto asociacijoje (NCAA) rungtyniavęs krepšininkas sulaukė ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros dėmesio.
Pastarasis Deividą pakvietė į rinktinės stovyklą, po kurios jis tapo rinktinės nariu Venesueloje vykusiose atrankos į Londono olimpines žaidynes varžybose.
Nors tąkart 24 metų amžiaus 196 cm ūgio krepšininkas komandoje neturėjo didelio vaidmens ir daugiau laiko praleisdavo ne aikštėje, o ant atsarginių žaidėjų suolelio, tačiau gynėjas, anot K. Kemzūros, kur kas didesnę rolę gali gauti ateityje.
„Kalbant apie vyrų rinktinę, kol kas jis yra labiau perspektyvinio plano, ateities žaidėjas”, – anksčiau sakė šalies rinktinės strategas.
„Eurobasket.lt” gavo progą pakalbėti su D.Dulkiu apie jo patirtį JAV, sėkmingiausias karjeros rungtynes, Lietuvos rinktinę, Vilniaus „Lietuvos rytą” bei jį patį.
Geriausios rungtynės įstrigo daugeliui
– Kodėl, dar būdamas labai jaunas, nusprendei važiuoti žaisti krepšinį į JAV? – „Eurobasket.lt” paklausė krepšininko.
– Baigti mokslus, gauti išsilavinimą ir tuo pačiu žaisti Lietuvoje neturėjau galimybių – reikėjo arba žaisti profesionaliai, arba tik mokytis. Aš nusprendžiau išvažiuoti. Buvau iš Šilutės, Lietuvoje nieko nepasiekęs, tad atrodė, kad Amerikoje man pasiseks geriau.
– Ar vis dar kartais prisimeni savo pasirodymą prieš Šiaurės Karolinos universitetą, kai pelnei 32 taškus?
– Jeigu aš neprisimenu, man dažnai kas primena (šypsosi – „Eurobasket.lt”). Kur nuvažiuoju, ar šiaip kur Amerikoje sako: atsimenu, kaip tu žaidei. Kai buvome Venesueloje, atėjo Dominikos respublikos treneris Johnas Calipari iš Kentukio universiteto, pasveikino. Aišku, tokius dalykus prisimeni.
– Floridos valstybinio universiteto komandoje tu buvai žinomas kaip labai geras metikas. Kiek daugiausiai tritaškių esi pataikęs iš eilės?
– Daugiausią buvau pataikęs prieš tas rungtynes su Šiaurės Karolina – kiek skaičiavau, tai buvo 28.
Tikėjosi, kad pasiseks
– Ar išvykęs iš Lietuvos buvai bent kartą pagalvojęs, kad viskas susiklostys būtent taip kaip susiklostė dabar?
– Aišku, apie tai svajoji. Mano tikslas buvo patekti į rinktinę. Po universiteto šiais metais man nepasisekė, bet man tai suteikė daug gerų įspūdžių, daug išmokau. Kad taip pasiseks, aišku, tikėjausi, bet galvot negalvojau ir į ateitį tiek tikrai nežiūrėjau.
– Ką tie metai praleisti JAV tau davė kaip krepšininkui ir šiaip kaip žmogui?
– Kaip krepšininkui daug – mano komanda buvo labai stipri gynyboje, tad daug sužinojau apie gynybinius skirtumus, supratau kitokias technikas, „skautingus” ir tokius mažus dalykus. Kažką būčiau ir čia (Lietuvoje – „Eurobasket.lt”) sužinojęs, bet ten aš labai domėjausi. O kaip žmogus pamačiau daug pasaulio, daug keliavau, daug ko išmokau apie kitas kultūras ir šiaip buvo daug įspūdžių.
– Ar kartais nepagalvoji, kad, jei nebūtum išvykęs į JAV, būtum galėjęs jau ilgą laiką žaisti profesionaliai Europoje?
– Nors ir pagalvoju, kad gal reikėjo elgtis taip, gal ne, bet aš džiaugiuosi tuo, kur esu, ir nežiūriu į praeitį. Man pasisekė – aš gavau išsilavinimą ir, jei kas atsitiktų – ar trauma, ar kas, aš turiu išsilavinimą, su kuriuo galiu kažkur eiti. Čia aš nebūčiau to turėjęs ir aš vien į tai žiūriu.
– Dažniausiai krepšininkams iš NCAA prireikia šiek tiek laiko, kad jie pritaptų Europos krepšinyje. Kaip manai, ar patirtis rinktinėje tau padės padaryti greičiau?
– Žinau, kad man rinktinė daug padėjo. Nežinau, ar man tai padės, būnant Lietuvoje, bet, kiek per šią vasarą išmokau vien sėdėdamas ant suoliuko ir per treniruotes – man tai buvo labai daug. Kiek žaidėjai šneka, visi yra aktyvūs, visi bando padėti… Taisyklių skirtumas, kitoks požiūrius į krepšinį – manau, man labai pasisekė daug visko išmokti.
– Ar būdamas anapus Atlanto domėjaisi Europos krepšiniu?
– Kažkiek tekdavo. Sezono metu būdavau labiau užsiėmęs, tad daug informacijos negaudavau, bet visuomet paskaitydavau lietuviškus puslapius ir šiaip pasidomėdavau.
Idealo neturi
– O koks krepšininkas yra tavo idealas? Galbūt yra toks žaidėjas, į kurį lygiuotumeisi?
– Manęs to dažnai klausia, bet aš taip niekada ir nesu sugalvojęs tokio. Niekada neturėjau vieno tokio žaidėjo, į kurį žiūrėčiau. Daug kas patinka – būna taip, kad man patinka šitas to žaidėjo, šitas to žaidėjo, bet vieno tokio, į kurį lygiuočiausi, neturiu.
– Kokių turi prietarų, susijusių su krepšiniu?
– Jei „teipuojuosi” koją, tai visada pradedu nuo kairės. O šiaip negalvoju, kad to negaliu daryti, to negaliu daryti. Turiu savo rutiną ir, jei darai, tai visada taip pat prieš kiekvienas rungtynes ir kažko keisti nenoriu.
– Kaip užsieniečiai reaguoja į tai, kad palikai Lietuvą ir išvažiavai JAV, būtent kurioje iškilai kaip krepšininkas bei įgijai išsilavinimą?
– Jie labai palaiko. Daugelis sako, kad negalėtų palikti savo šalies ir išvažiuoti mokytis svetur. Taip pat daug kas sako: sveikinu, kad čia atvažiavai, protingai padarei. Kiti žiūri taip, kad aš paimu kažkieno stipendiją. Bet daugelis palaiko.
– Daugelis krepšininkų teigia, kad laisvalaikio neturi, o, jei ir atranda keletą minučių, jas leidžia su šeima. O kaip tu leidi laisvalaikį? Ar turi kokį nors hobį?
– Laisvalaikio aš irgi neturėjau, bet dabar, kai buvau grįžęs iš Amerikos, truputį daugiau pailsėjau. Vis tiek sportuoji kiekvieną dieną, kažką darai. Kai nėra ką veikti, norisi pabūti su draugais, šeima arba pažiūrėti kokį filmą. Dabar va laisvalaikis, bet vėlgi ateinu žiūrėti rungtynes, noriu palaikyti savus (Deividas atėjo į aštuoniolikmečių rungtynes tarp Lietuvos ir Italijos – „Eurobasket.lt”). Kažkokio labai didelio hobio neturiu, bet mėgstu visas sporto šakas, ne tik krepšinį.
– Ko labiausiai pasiilgsi iš savo gyvenimo JAV?
– Kol kas dar nieko nepasiilgstu. Tik dvi dienos, kai esu grįžęs – nieko nepasiilgstu, telefoną susitvarkiau, viskas gerai (šypsosi – „Eurobasket.lt”).
Išsipildė svajonė žaisti rinktinėje
– Daug laiko praleidai su Lietuvos rinktine, tad galbūt gali palyginti NCAA ir Europos krepšinį?
– Yra daug skirtumų. Europos krepšinis yra greitesnis, nes atakai yra 24 sekundės, o pas mus universitetuose – 35. Greitis yra vienas didžiausių skirtumų.
– Kalbant apie rinktinę, kaip jauteisi pirmą kartą būdamas tarp geriausių šalies krepšininkų?
– Tai buvo tarsi svajonės išsipildymas! Visi jie žinomi – aš apie juos skaičiau, jais domėjausi. Užaugau, žiūrėdamas Šarą. Tokie žaidėjai… Man įspūdis buvo labai geras, norėjosi niekam nenusileisti ir kovoti už save.
– Kaip vertintum rinktinės pasirodymą olimpinėse žaidynėse?
– Aišku, kaip ir visada norėjosi geriau. Vyrai stengėsi, nebuvo taip, kad niekas nenorėjo laimėti… Man atrodo, pačioje pabaigoje pritrūko jėgų. Labai išsekino rungtynės prieš amerikiečius, nes jiems atidavėme daug jėgų. Na, pralošėm, bet man visi iš Amerikos sakė: kaip jūs gerai sužaidėte.Bet jautėsi, kad tos rungtynės atėmė daug jėgų.
„Lietuvos rytas” norėjo labiausiai
– Kodėl nusprendei savo profesionalo karjerą pradėti būtent „Lietuvos ryte”? Buvo kalbėta, kad turi ir „Žalgirio” pasiūlymą…
– Buvo daug visokių kalbų. „Žalgiris” yra labai gera komanda, jie man siūlė panašias sąlygas, bet šiuo atveju man „Lietuvos rytas” buvo labiau prie širdies. Vis tiek abi komandos žaidžia Eurolygoje, tas man buvo labai svarbu. Dėl ko pasirinkau „Lietuvos rytą”? Jie buvo agresyvesni derybose, labai norėjo manęs, tad aš juos ir pasirinkau.
– O ką apie tai manė tavo sužadėtinė?
– Jai labai patiko Vilnius ir jai tai buvo svarbiausia. Dabar ji daug sužinojo apie „Lietuvos rytą” ir Vilnius jai patinka dar labiau. Jai čia patinka – kol kas viskas gerai. Dar neturime, kur gyventi, gyvename viešbutyje, bet kol kas jai viskas tinka.
– Galbūt jau teko kalbėtis su treneriu Aleksandru Džikičiumi apie savo rolę komandoje?
– Dar nekalbėjau su treneriu ir dar nebuvau susitikęs su juo.
– Ko tikiesi iš artėjančio sezono?
– Pergalių. Norisi laimėti kuo daugiau ir niekam nenusileisti. Žiūrėsime, kaip bus su laiku, ir apie tai dar nieko negalvoju.
– „Lietuvos rytas” artėjantį sezoną turės nemažai žaidėjų, galinčių žaisti atakuojančio gynėjo pozicijoje. Kaip manai, ar pavyks atlaikyti konkurenciją?
– Konkurencija yra gerai. Jei sveika konkurencija, ji gera treniruotėse. Aš nesitikiu, kad žaisiu po 30-40 minučių – aš žinosiu savo vietą ir kaip bus taip bus. Aišku, kovosiu dėl žaidybinio laiko.
– Ko palinkėtum „Lietuvos ryto” sirgaliams?
– Sirgti, nepasiduoti, kad būtų už mus, net jei bus blogai. Mes susitvarkysime!
