Delfinų ir Kalifornijos jūrų liūtų treneris T.Lebeckis: „Dirbant su gyvūnais vienodų dienų nebūna“

delfinas1Nuotrauka, kurioje 250 kg sveriantis Kalifornijos jūrų liūtas pakšteli savo treneriui į skruostą žavi nuoširdumu, nesuvaidintomis emocijomis, žmogaus ir gyvūno draugyste. Dar įdomiau pasidaro, kai sužinai, kad žmogus šalia egzotiško gyvūno – šilutiškis Tomas Lebeckis, jau šešioliktus metus Klaipėdos jūrų muziejuje dirbantis ne tik su jūrų liūtais, bet ir su delfinais.

„Manau gyvūno elgesys stipriai piklauso nuo žmogaus santykio su gyvūnu: jeigu tu gerai elgiesi su juo, tai ir jis su tavimi bus geranoriškas, teigiamai reaguos į tave, pasiduos mokymams“, – sako Tomas.

21 prižiūrimą gyvūną – 16 delfinų ir 5 Kalifornijos jūrų liūtus Tomas puikiai pažįsta ne tik iš elgesio, bet ir skleidžiamų garsų. Treneris juokauja, kad niekada nežino, kada darbe gaus šalto dušo, nes kai gyvūnai pasiilgsta, dėmesį į save atkreipia… išmaudydami.

O dvi delfinės – Gabija ir Tija – Tomui ypatingos, nes yra jo dukrų bendravardės.

Gyvūnus mylėjo nuo vaikystės

Tomas pasakojo, kad nuo mažumės mylėjo supančią gamtą, domėjosi gyvūnais, daug jų turėjo namuose. Jo tėvai – Sigitas ir Danė, neprieštaravo, kad į namus vaikas nuolat parsinešdavo šuniukų, kačiukų, roplių, paukščių, žuvyčių, vėžių. Natūralu, kad baigęs Šilutės pirmąją gimnaziją, tolimesnėms studijoms Tomas pasirinko kryptį, kuri buvo artima jo pomėgiams – Klaipėdos universitete baigė ekologijos studijas. Vėliau dalyvavo Lietuvos jūrų muziejaus konkurse trenerio pareigoms eiti.

„Buvau atrinktas. Toks buvo mano kelias į muziejų“, – prisimena vyras.delfinai2

Dirbdamas su jūriniais žinduoliais Tomas nuolat tobulėjo, atsirado praktiniai įgūdžiai. Žinių apie gyvūnų priežiūrą jis semiasi ne tik iš literatūros, bet ir nuolat dalyvauja užsienio konferencijose, nes Lietuvos jūrų muziejus yra tarptautinės trenerių asociacijos narys. Su kolegomis iš užsienio lietuviai aptaria gyvūnų treniravimą, priežiūrą, ligas.

Nuo 2002 m. trenerio darbą dirbantis Tomas dabar yra vienas iš muziejaus senbuvių ir užima vyriausiojo trenerio pareigas. Jis su kitu kolega atsakingas ne tik už gyvūnus, bet ir kitų trenerių darbą, kurių yra apie 10.

Trenerį atpažįsta iš išvaizdos

Tomas neišskiria su kuriais gyvūnais – delfinais ar Kalifornijos jūrų liūtais jam patinka dirbti labiau. „Ir tie, ir tie turi savo žavesio, yra įdomūs gyvūnai. Įdomu su jais visais bendrauti, nors jų bendravimas šiek tiek skiriasi“, – pasakoja treneris.

Anot jo, kuo ilgiau bendrauji su delfinais, tuo labiau jie prisiriša prie žmogaus, tuo stipresnis ryšys atsiranda. Protingieji jūrų žinduoliai atpažįsta savo trenerį ir su juo elgiasi kitaip: yra aktyvesni, linksmesni, jam einant pro šalį meta kamuoliuką. „Jie yra socialūs, mėgstantys bendrauti, geranoriški gyvūnai, kuriems viskas įdomu“, – sako Tomas.

Per tiek laiko treneris perprato jų elgsenos ypatybes ir kalbą. Delfinų garsų skleidžiamas spektras yra ypač platus, jais jie moka pasakyti, kada yra patenkinti, o kada prastesnės nuotaikos, nenorintys bendrauti. Beje, delfinai žmogaus balso negirdi, tik aukštesnio dažnio švilpuką, trenerį atpažįsta iš išvaizdos, judesių.

Beveik kasdien delfinai savo trenerius kaip reikiant išmaudo. „Ateini ir nežinai, kada gausi dušo, kaip iš kibiro apipila. Visas šlapias, patenkintas eini persirengti“, – juokiasi treneris ir čia pat aiškina, kad delfinai taip daro ne iš blogos valios, o išdykaudami, norėdami dėmesio.

Pagrindinis delfinų maistas žuvis – skumbrė, silkė, stintenė, strimėlė, dar stauridė, putasu. Muziejaus darbuotojai delfinų racioną paįvairina ir kalmarais bei moliuskais. Įdomu, kad delfinai miega ramiai plaukiodami po vandeniu ar virš jo, kai ilsisi vienas jų smegenų pusrutulis, o kitas būdrauja.

Jūrų liūtai nepikti ir nekanda

delfinai3Kalbėdamas apie jūrų liūtus Tomas sako, kad jie taip pat geranoriški, grakštūs, vikrūs, greitai juda vandenyje, yra smalsūs. Nors jų ausytės mažos, tačiau šie gyvūnai gerai girdi ir po vandeniu, ir virš jo: pagauna keturis kartus aukštesnį ir gerokai žemesnį garsą, nei žmogus.

Kalifornijos jūrų liūtai mato pasaulį puikiai, tačiau… bespalvį. Tiesa, juos daugelis painioja su ruoniais, kurie yra nerangūs ir atrodo gana grėsmingai.

Suaugę liūtai sveria apie 300 kg, o patelės kur kas mažiau – tik 100 kg. Natūralu, kad Tomo norėjosi paklausti, ar nebaisu jam susiglausti galvomis su tokiu dideliu gyvūnu. Jis nuramina: „Devynerių metų Karis didžiausias patinas, sveriantis 250 kg. Tačiau jis nuo mažuliuko užaugintas ant rankų. Tai artimas gyvūnas, gerietis, aš žinau, kaip jis elgiasi“, – meiliai apie jūrų liūtą, tarsi apie kačiuką, kalba jo tereneris.

Tomas sako, kad visus gyvūnus, tiek delfinus, tiek jūrų liūtus, gerai pažįsta ir su jais sutaria. Visi jie imlūs elgsenos keitimui. O ir jis pats delfinariumo akvariume plaukioja tarsi žuvis, nes kartu su gyvūnais dalyvauja pasirodymuose, ruošia programas.

Triukus treneriai sugalvoja patys: dėlioja mintis, kaip gražiau padaryti ir paskui bando įgyvendinti. Tomas sako, kad gyvūnai be laikrodžių žino, kada prasidės pasirodymas, žino savo grafiką.

Delfinai padeda žmonėms

Kai prieš keletą metų vyko delfinariumo rekonstrukcija, delfinai buvo išvežti į Graikiją. Tomas vyko kartu su jais ir su pertraukomis saulėtoje šalyje išbuvo 3 metus. Naujame baseine Graikijoje iš pradžių delfinai jautėsi nedrąsiai, bet greit priprato, nes ten buvo visi savi, iš naujo susidraugauti jiems nereikėjo. „Vyko pasirodymai, graikai labai draugiškai ir šiltai priėmė. Mūsų delfinai išmoko naujų triukų, naujų šuolių, juk svetur prabuvome trejus metus“, – sakė T.Lebeckis.

Grįžę į Lietuvą delfinai turi geras sąlygas. Muziejaus darbuotojai stengiasi paįvairinti jų aplinką, maitinimąsi, priežiūrą, sudomina, kad nebūtų liūdna. Delfinariume jie ir poruojasi. Patelės mažylius atsivesti gali kas du metus, o nėštumas trunka metus. Pasak Tomo, delfinės labai motiniškos ir rūpestingos – du metus, kol augina jauniklį, nuolat jį prižiūri, nepalieka.

Kasdien delfinariume vyksta ir delfinų terapijos užsiėmimai įvairių negalių turintiems žmonėms. Sakoma, kad bendravimas su delfinais suteikia daug teigiamų emocijų, delfinas sugeba jausti žmogaus nuotaikas.

Tomo klausėme, ar jis pats nepasikeitė per tiek darbo metų su šiais gyvūnais? Kiek pagalvojęs jis atsako, kad galbūt atsirado daugiau kantrybės ir supratimo.

Dukrų vardai sutampa su delfinių

Tomas augina dukras Gabiją ir Tiją. Įdomu, kad jų vardai sutampa su dviejų delfinariumo gyventojų vardais. 2002 m., kai Tomas atėjo dirbti į muziejų, čia gyveno ketverių metų delfinė Gabija. Sutapimas, kad tokį pati vardą šeima buvo davusi ir neseniai gimusiai dukrelei.

Vėliau Tomo šeima susilaukė antrosios dukros Tijos. Po kurio laiko delfinė Gabija atsivedė mažylę. Mažąją delfiniukę Tomas juokais ėmė vadinti Tija. Taip ir prigijo šis vardas, o muziejaus darbuotojai neprieštaravo.

Jau rašėme, kad Tomas kilęs iš Šilutės, tačiau šiandien jis čia retas svečias – kartas nuo karto atvažiuoja aplankyti tėvų, brolio.

Laisvalaikiu delfinų treneris mėgsta fotografuoti keturkojus sausumos gyvūnus arba žmones, kartu su gyvūnais.