Dešimtąją savo knygą „Tarp dienos ir nakties“ skaitytojams pristatė mūsų krašto šviesuolė, Žemaitijos rašytojų sąjungos narė Dalia Žibaitienė.
Autorės akys blizgėjo iš džiaugsmo, kai susirinko tiek daug jai brangių žmonių, tąkart vos tilpusių į Šilutės viešosios bibliotekos periodikos skaityklą. Čia buvo ir jos vyras, knygos redaktorius Anatolijus Žibaitis, dukra bei knygos nuotraukų autorė Daina Vaitiekūnienė, anūkė Anika Vaitiekūnaitė, močiutei dovanojusi savo dainas.
Autorė prisipažino, kad šauksmą parašyti šią knygą pajuto gulėdama ligoninės lovoje. Rašymas jai tapo terapija, padėjusia greičiau pakilti iš ligos patalo. „Kai žmogus turi tikslą, jį kažkas kelia“ – išgyvenimais dalijosi D.Žibaitienė.
Knygoje – eilėraščiai ir proza
Renginį vedusi mokytoja metodininkė Dalia Šulcienė pasakojo ir apie ankstesnę D.Žibaitienės kūrybą. 1997 metais išėjo pirmasis rašytojos eilėraščių rinkinys viltingu pavadinimu „Paukštis giesmę kartos“. „Pirmoje knygoje eilėraščiai tarsi suspaustos spyruoklės, kurios paleistos pribloškia prasmės gyliu. Ilgą sovietmetį brandinti, mintyse kurti ir slėpti kūriniai, minties koncentracijos pavyzdžiai, poezijos grynuoliai“, – pasakojo D.Šulcienė.
Kitus kūrinius, pasak renginio vedėjos, norisi sieti, grupuoti. Dvidešimt pirmąjį amžių pasitikusi „Apmąstymų mūša“ – tarsi Lietuvos likimo, jos žmonių šviesūs ir skausmingi etapai, nauji reiškiniai, patyrimai. Eilėraščio žmogus – nusimetęs prisitaikymo kaukę, išlaisvėjęs, tačiau ir paklydęs savo ieškojimuose. Autorė yra sakiusi, kad knyga vaikams „Ne vienas“ gimė iš noro paguosti vienišą vaiką prasidėjus emigracijai ir pasikeitus gyvenimo būdui. Knygos guodžiantis ir gydantis žodis užpildo vienišumo duobę ir supažindina su pasauliu. Suaugusieji savo patirtis apmąstyti ir nuo savo vienatvės bėgti galėjo kartu su „Balta tyla“, išleista tais pačiais 2003-aisiais metais.
Pirmąjį kūrybos etapą 2006 metais prasmingai apibendrina rinktinė „Žodžiai į šviesą“. Tai knyga, poezijos paskirties liudininkė. Vėliau D.Žibaitienė lieka ištikima filosofinio eilėraščio žanrui. 2009 metais išeina „Vakaro knyga“ ir pradeda skirtingų kūrybos žanrų paieškas, gręžiasi į savo giminės ištakas, praeitį. Jeigu miniatiūrų knyga „Mergytė atranda pasaulį“ yra apie vaiko asmenybės tapsmą, tai memuarų knygos „Dainininko likimas. Tonius“ ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ – apie dramatiškus Lietuvos, giminės, šeimos, žmogaus gyvenimo vingius. 10-tosios knygos jau pavadinimas „Tarp dienos ir nakties“ skaitytoją veda lyginimo keliu: diena – naktis, šviesa – tamsa, gėris – blogis, pasaulio darna ir netobulumas, žmogaus galimybės ir silpnybės. Šioje knygoje taip pat susikerta ir skirtingi žanrai: pirmojoje dalyje -eilėraščiai, antrojoje – proza.
Platus skaitytojų ratas
„Kiekvieną kartą savyje atrandu ką kitką, o žmonės… Vienas mane mato taip, kitas – kitaip, trečias – dar kitaip. Pagaliau, ir aš vienokia buvau pavasarį, savo jaunystėje, kitokia – rudenį savo gyvenimo, dar kitokia – dabar. Kitokia – prieš ligą ir kitokia – po ligos“, – kalbėjo autorė.
D.Žibaitienė prasitarė, kad jos eilėraščius sunku suprasti vyrams, kuriems, anot jos, su poezija yra kitoks santykis. Nesuprantantiems eilių prasmės ji rekomenduoja paskaityti dar kartą, labiau pasigilinti, jos pačios žodžiais sakant, „pasikasti“. „Brolis man sako: „Žinai, Dalia, aš nenoriu tavo poezijos skaityti, nes apie gėles rašai, pelargonijas“. Sakau: „Broli, pelargonija – tai aš, tu skaityk dar kartą…“, – sako autorė.
A.Žibaitis išdavė, kad kiekvieną kartą paruošdama knygą Dalia vis svarsto, kam ji reikalinga, kas skaitys, kas įvertins, ar išvis ji reikalinga. „Man tenka guodėjo vaidmuo. Įsivaizduokit, koks man sunkus darbas yra išaiškinti, jog visa tai reikalinga“, – atviravo jis.
O kad tai reikalinga, įrodo D.Žibaitienės kūrybos gerbėjai, kurie jos knygas skaito, kuriems įdomu ir kurie tai įvertina. Tokių žmonių yra visoje Lietuvoje – nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Viena gydytoja iš Jurbarko D.Žibaitienės knygą laiko prie lovos pasidėjusi ir prieš naktį paskaito po eilėraštį, du, tris. O neseniai viena skaitytoja prisipažino, kad skaitydama šilutiškės eilėraščius nubraukė ašarą.
Pagal D.Žibaitienės eilėraščius dainuojamos dainos Kanadoje, lietuvių bendruomenė Amerikoje taipogi skaito ir džiaugiasi Dalios kūryba.
A.Žibaitis pritarė žmonai, kad šią knygą buvo nelengva paruošti, jis taip pat įsitikino, kad jeigu žmogus turi tikslą kažko siekti, tai ar jis bus senjoras, ar nebus senjoras, gali daug padaryti ir būti žymiai jaunesnis, negu pase parašyta.
Eilėraščio žmogus pažįstamas iš prozos
Knygos pristatyme dalyvavusi fotografė Laima Putriuvienė sakė, kad lentynoje iš daugybės knygų pirmiausia rinktųsi šią, nes jos – tinkamas rūbas – puiki viršelio nuotrauka. Ir kitos nuotraukos knygoje yra labai taiklios.
„Jos – tokios mažytės užuominos, ir man atrodo, kad jei mes tą nuotrauką skaitytume, tai būtų dar vienas eilėraštis“, – atviravo fotografė, kurią labiausiai sužavėjo paskutinė nuotrauka – varna ant kelio ženklo, draudžiančio įvažiuoti į mistinį miestą.
„Ačiū už knygą, už tą šilumą, kuria ji spinduliuoja. Manau, ta knyga turės savo skaitytoją ir ne prie vienos lovos ji bus prieš užmiegant“, – kalbėjo L.Putriuvienė.
„Šios dienos šventė yra poezijos šventė“, – džiaugėsi lituanistė Irena Arlauskienė, kurią pradžiugino ne tik knygos grožis, bet ir tai, kad ji pradėta nuo poetinių tekstų, o vėliau pereita prie prozos.
„Kai Anatolijus atnešė knygą, buvo viena iš gražiausių dienų. Neploviau lėkščių, neviriau pietų, bet nuo pirmos iki paskutinės eilutės ją perskaičiau. Labiausiai sužavėjo didelis šuolis iš visos poezijos. Dar kartą aukštyn, dar vieni laiptai, dar vienas aukštis yra pasiektas šitoje knygoje“, – sakė lituanistė.
Kai skaitai eilėraščius, susitinki su lyriniu subjektu, ir dabar tas eilėraščio žmogus yra konkretus žmogus. Anot I.Arlauskienės, įvyksta keista metamorfozė: žmogus, kurį pažįstame iš pasakojimų antrojoje knygos dalyje, kalba poetiniu tekstu, veikdamas visą žmogaus esybę.