„Pranašu galima būti ir savame krašte“, – tokiu teiginiu nustebina šilutiškė, vestuvinių ir proginių drabužių kūrėja Areta CIRTAUTIENĖ.
Artėjančios šio pavasario Velykos bus jau 11-osios moters įkurtam vestuvinių ir proginių drabužių salonui „Laimės Laiptai“, o ji per tą laiką ponias ir paneles pradėjo puošti ne tik išskirtinėms progoms. Originaliu piešiniu padabinta lengva lino suknelė, trikotažo palaidinukė ar maža juoda kokteilinė suknelė, spalvingas ilgas drabužis, net – gėlių žiedais pražydę paltas, kepurė ir rankinė, – tai vis Aretos išmonė, kuria šilutiškė jau keletas metų stebina ne tik mus, savo kraštietes, bet ir šalies didmiesčių damas.
Kūryba tiesiog atėjo į gyvenimą
Areta sako ir pati nežinanti, kaip į jos gyvenimą atėjo pomėgis modeliuoti ir kurti drabužius. Tiesa, polinkis menui, piešimui buvo nuo vaikystės, o pirmoji tokius jos pomėgius pastebėjo močiutė. „Būsi tu siuvėja“, – dar mokyklinukei išpranašavo.
„Tai tiesiog atėjo į mano gyvenimą“, – taip Areta vertina šiandieninį savo užsiėmimą, kuris jau seniai iš pomėgio virto verslu.
Šiandien į jos saloną užsukančioms būsimosioms nuotakoms ar tiesiog šventei puošnių apdarų ieškančioms ponioms ir panelėms ji jau gali pasiūlyti rinktis gal net iš tūkstančio suknelių. Vienos jų siuvamos pagal individualius užsakymus, kitos – tik išnuomojamos, bet visos – originalių modelių ir originaliai papuoštos.
Žinoma, salone tinkamus drabužius išsirinks ir vyrai.
Naujausia detalė – žiedlapiai
Kasmet A.Cirtautienė parengia po naują vestuvinių ir proginių suknelių kolekciją, tad spėjame, kad apdaro tai iškilmingajai dienai ieškančioms būsimosioms jaunamartėms būtų įdomu sužinoti naujausias šių suknelių mados tendencijas.
Anot Aretos, į madą vėl grįžta šiek tiek pūstos suknelės, bet jos – lengvos ir neįspraudžiančios moters tarsi į šarvus, kaip buvo kelerius pastaruosius metus. Daugelis nuotakų jau pageidauja ir nebe atviro, o pečius dengiančio apdaro.
A.Cirtautienė pati kuria ir puošybos detales, aksesuarus, nes yra įsitikinusi, kad norint atrodyti skoningai yra svarbi kiekviena smulkmena. O pagrindinė šių metų jos kolekcijos detalė – žiedlapiai. Jie, lengvučiai ir plevenantys, iš audinio iškarpyti lazeriu, todėl neyrančiais krašteliais, „nutūpė“ ir ant suknelių, ir ant šalių, ir suteikė jiems neįtikėtiną lengvumą… Salono šeimininkė pastebėjo, jog klientėms ši detalė labai patinka.
Žinia, salone yra ir sodriau blizgučiais puoštų, ir kuklesnių, tik nėriniais dabintų apdarų. Areta pastebi, kad ne visos nuotakos pageidauja spindėti. Pastaruoju metu vis daugiau merginų ieško rūbo be jokių blizgučių ir karoliukų, joms pakanka paties audinio ar nėrinių puošnumo.
Praėjusi vasara – lino atgimimas
Proginių drabužių kūrimas, anot Aretos, yra pagrindinė jos veikla, bet turi ji ir kitų pomėgių. Tai – linas ir tapyba ant audinio.
Linas jau seniai buvo Aretos mėgstama medžiaga. Vienodais lino apdarais kone prieš dešimtmetį ji jau buvo papuošusi ir grupelę rusniškių, vykusių į renginį. Tuomet pirmą kartą liną siuvinėjo, o kad išrinktų jam derančius motyvus, teko net ir Pamario krašto istorijos puslapius pasklaidyti. Pasirinko kuklius ornamentus.
Prieš keletą metų ji ir sau pasisiuvo lino suknelę. Bet ji moteriai pasirodė pernelyg kukli, rami ir pilka, todėl ilgai nelaukusi… išpiešė ją ryškiais aguonų žiedais. Iki tol jau buvo spėjusi pasidomėti ir įsigyti specialiai piešimui ant audinio skirtų dažų.
Moteris pasakoja smagų momentą, kai vilkėdama ta lino suknele išėjo į Šilutės miesto šventę. Ir buvo maloniai nustebinta, kai prie jos priėjusi moteris neslėpė savo susižavėjimo. „Aš jus sekiau, jūsų tokia graži suknelė“, – toks komplimentas patvirtino Aretos įsitikinimą, kad reikia ieškoti ir nebijoti originalių idėjų.
Toji moteris tapo pirmąja kliente, kuriai Areta pasiuvo piešiniais dabintą lino suknelę. Po jos buvo dar daug draugių ir klienčių, kurias šilutiškė puošė originaliais lininiais apdarais. O praėjusi vasara, anot Aretos, tapo tikru lino atgimimu – tiek daug moterų ir merginų lino aprėdus jau pirko ne tik kasdieniam nešiojimui, bet ir šventėms – krikštynoms, vestuvėms.
Areta juos irgi puošė gėlėmis, ornamentais, viena klientė, pasak jos, pageidavo rugio varpomis puoštos suknios, o ansamblį papildė puokštele su rugio varpomis. „Buvo išties skoninga ir originalu“, – sako Areta.
Piešiniu galima net koreguoti figūrą
Dar vėliau atėjo mintis, kad taip galima puošti ir iš storesnio audinio siūtus drabužius, ir kepures, ir net rankines. Taip prasidėjo dar vienas jos kūrybos etapas. O šiandien Šilutėje ir kituose miestuose jau vaikšto nemažai moterų, vilkinčių šilutiškės rankomis dekoruotus paltus, mūvinčių ryškiomis gėlėmis išpieštas kepuraites. Nereta pasiima ir taip pat dekoruotą rankinę.
Tiesa, piešti galima ne ant kiekvieno audinio, tad Areta taip dekoruoja tik tuos drabužius, kuriuos nuperka pati. Suknelėms, anot jos, labiau tinka įvairūs gėlių žiedai, paltams – kuklesnė ornamentika. O ant kepuraičių gali nutūpti ir gėlės, ir drugeliai.
Aretos pastebėjimu, vienu atveju skoningiau atrodys stambesnis piešinys, kitu – priešingai – daugiau šarmo drabužiui suteiks smulkus raštas. Ypatingas jos pastebėjimas, kad parinkus tinkamą piešinį galima net šiek tiek optiškai koreguoti figūrą, tarsi padaryti moterį lieknesnę.
Modeliuotojos pastebėjimu, mūsų rajono moterų poreikiai beveik nesiskria nuo didmiesčių ponių, ir vietinės, ir net iš sostinės atvykstančios moterys vienos prašo išskirtinai stambaus dekoro, kitos – kuklaus ir neryškaus.
Aretai didžiausias malonumas – galimybė kurti pačiai, o ne būti įspraustai į klientės pageidavimų ribas. Žinoma, klientės norų ji išklauso, bet labai džiaugiasi, kai pasiūliusi, jos nuomone, tinkamesnį sprendimą, sulaukia pritarimo. Todėl sako, jog netiesa, kad savame krašte pranašu netampama: ji jaučiasi tapusi, nes jos idėjas moterys jau priėmė.