„Prieš 92 metus Lietuva jėga prisijungė Klaipėdos kraštą. Įvyko vadinamasis Klaipėdos sukilimas „ lig šiol pati sėkmingiausia, geriausiai suplanuota Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacija, kurios dėka valstybė gavo uostą, o per jį – išėjimą prie jūros.
Idealistinis patriotinis pakilimas „atvaduoti langą į platųjį pasaulį“ ir sėkmingai pasibaigęs Klaipėdos žygis tvirtai įsirėžė į tautos istorinę sąmonę. Klaipėdos krašto prijungimas pakėlė patriotinį lietuvių ūpą po karinio ir diplomatinio pralaimėjimo kovose dėl Vilniaus krašto.
Praėjus beveik dvidešimčiai metų po šio sukilimo, Klaipėdos kraštą prarijo nacistinė Vokietija, tačiau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, būtent 1923 metų sėkmingo žygio sukurta padėtis lėmė, kad valstybėms nugalėtojoms nekilo abejonių, kam turėtų priklausyti Klaipėdos kraštas“, – rašė „Kultūros barai“.
Šilutės gyventojai kasmet sausio 15 dieną susirenka prie Šilutės rajono savivaldybės esančio paminklinio ženklo, skirto 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos įvykiams atminti.
Tačiau ar šilutiškiai žino, kada ir kieno iniciatyva pastatytas šis paminklas? Kas yra šios idėjos sumanytojai ir kam buvo lemta tai įgyvendinti?
Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas
1993 m. lapkričio 11 d. Šilutės rajono tarybos sprendimu Nr. 244 įsteigiamas visuomeninis „Istorinių įvykių ir asmenybių 
įamžinimo“ komitetas. Komitetą sudaro 8 žmonės: Šilutės rajono savivaldybės kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas S.Sodonis, pensininkas J.Balčiauskas, tuometinis miesto tarybos pirmininkas V.Skirkevičius, Šilutės muziejaus direktorė R.Šikšnienė, paminklotvarkininkė N.Lauraitienė, Šilutės rajono vyriausiasis architektas V.Mikalauskas, architektai Marija ir Martynas Purvinai. Kaip skelbia šio komiteto nuostatai, pagrindinis jų uždavinys yra nustatyti asmenybes ir įvykius, kuriuos verta įamžinti.
1993 m. įsteigtas komitetas nuo pat pirmos darbo dienos aktyviai imasi visuomeninės veiklos. Renka duomenis apie asmenybes ir įvykius, kuriuos verta įamžinti, telkia visuomenę diskusijoms, teikia pasiūlymus rajono Savivaldybei asmenybių ir įvykių įamžinimo klausimais. Skelbia konkursus, numato, kaip turėtų būti įamžinti įvykiai ir asmenybės.
1994 m. gegužės 17 d. Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas kreipiasi į krašto gyventojus: „Mieli tautiečiai, per pusšimtį okupacijos metų nuo mūsų buvo slepiama tautos ir valstybės istorija. Net kelios kartos žmonių apie praeitį mažai ką žinojo. Mes savo krašte – Mažojoje Lietuvoje – turime istorijai ir kultūrai didžiai nusipelniusių ir plačiai žinomų asmenybių: Vydūnas, M.Jankus, Mažosios Lietuvos vyriausiasis gelbėjimo komiteto signatarai, E.Jagomastas, A.Brakas, H.Zudermanas ir kiti. <…> Juos pagerbti ir prisiminti – mūsų pareiga. Memorialinės plokštės, paminklai šviesiausioms krašto galvoms ne tik papuoš senąją Šilutę ir jos apylinkes, bet ir prikels istorinę atmintį“.
Paminklinio ženklo statybos idėja
1994 m. pabaigoje Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas kartu su tuometine Šilutės rajono valdyba kreipiasi į Lietuvos istorijos institutą su prašymu išsakyti savo nuomonę dėl paminklo, skirto Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos Respublikos paminėti, pastatymo.
1995 m. sausio 3 d. Lietuvos istorijos institutas duoda atsakymą: „Džiaugiamės Valdybos garbinga pilietine nuostata ir pritariame jos nutarimui pastatyti paminklą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimui prie Didžiosios Lietuvos atminti. Tas įvykis, žymintis lietuviškų žemių susijungimą Lietuvos valstybėje, yra be galo svarbus ir reikšmingas“.
Šilutės rajono valdyba, gavusi Lietuvos istorijos instituto pritarimą, 1995 m. vasario 13 d. išleidžia potvarkį „Dėl statinių projektų konkursų organizavimo“, kuriame paskelbiamas architektūrinių idėjų konkursas paminklo projektui sukurti.
Savo ruožtu Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas kreipiasi į visus geros valios žmones prašydamas paremti paminklo projektavimo ir statybos darbus. Į kvietimą aukoti paminklo statybai atsiliepia įmonės, organizacijos, tautiečiai, gyvenantys Amerikoje, Australijoje, Vokietijoje, Meksikoje ir kt. užsienio valstybėse.
Tačiau keičiantis rajono valdžiai, biudžete lėšų paminklo statybai nelieka. Tuomet Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komiteto taryba raštu kreipiasi į Seimo narį V.Martišauską su prašymu tarpininkauti gaunant valstybinį finansavimą paminklo statybai. Šilutiškiai sulaukia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paramos.
1997 m. rugpjūčio 22 d. Šilutės rajono savivaldybės valdyba sprendimu Nr. 139 „Dėl paminklo“ leidžia Šilutės rajono istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetui prie Šilutės rajono savivaldybės statyti paminklą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos.
Ką simbolizuoja paminklinis ženklas?
Artėjant 75-erių metų Klaipėdos krašto sukilimo metinėms, komitetas, norėdamas įamžinti 1923 m. įvykius, siekė sukviesti visame pasaulyje išsibarsčiusius Mažosios Lietuvos gyventojus ir jų palikuonis, kurie galėtų pareikšti savo nuomonę ir materialiai paremti paminklo statybą. Deja, neatsirado pakankamai nei lėšų, nei laiko išties rimtam tarptautinio masto paminklo kūrėjų konkursui parengti, buvo belikę vos keli mėnesiai reikšmingam jubiliejui pasirengti.
Todėl Istorinių įvykių ir asmenybių įamžinimo komitetas pasiūlė prie Šilutės rajono savivaldybės pastatyti kuklų atminimo ženklą. Jo projektą neatlygintinai parengė architektė Marija Purvinienė ir dr. Martynas Purvinas.
Pasirinktas pigiausias paminklo variantas, atspindintis Mažajai Lietuvai būdingą santūrumą bei taupumą. Paminklo išvaizda turėjo simbolizuoti Klaipėdos krašto istoriją ir tradicijas. Pasiūlyta iš Mažajai Lietuvai būdingų statybinių medžiagų (skeltų lauko akmenų, raudonų plytų) sumūryti neaukštą sienelę, kuri simbolizuotų lyg pradėto statyti tradicinio namo pamatą. Prie sienelės pamato būtų įmūryta plokštė su statybos pradžios data ir įrašu: „1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos“. Kitoje plokštėje pateikta Mažosios Lietuvos vyriausiojo gelbėjimo komiteto deklaracijos faksimilė. Šie įrašai turėjo atspindėti lietuviškojo Klaipėdos krašto gimimo metrikos, ženklinančios šio krašto pradžią, parodančios ir dabartinės valdžios šiame krašte tęstinumą ir teisėtumą.
Paminklo forma „ lyg pradėtas ir nebaigtas statyti tradicinis lietuvininkų namas – simbolizuoja sudėtingą Mažosios Lietuvos likimą.
Istorinių įvykių ir asmenybių komitetui net ir kukliomis lėšomis pavyko 1998 m. pastatyti paminklinį ženklą, įamžinantį 1923 m. istorinį įvykį, kai menkai ginkluoti savanoriai, remiami Lietuvos karių, nepabijojo stoti prieš tuo metu kraštą valdžiusią Prancūziją.
Istorija byloja
1923 m. sausio 10-19 dienomis įvyko lemtingas lietuvių sukilimas prieš prancūzų valdymą Klaipėdos krašte, užtikrinęs Lietuvos ūkiui galimybę naudotis Klaipėdos uostu. Šis sukilimas buvo svarbus savarankiškas politinis ir karinis žingsnis tarpukario Lietuvos istorijoje.
Ratifikavus Versalio sutartį, 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir Antantės valstybių vardu pavestas valdyti Prancūzijai, kol bus galutinai nuspręstas jo likimas.
1922 m. gruodžio 20 d. Lietuva buvo pripažinta de jure, tačiau Ambasadorių konferencija neskubėjo spręsti Klaipėdos krašto klausimo. Praradusi viltį, kad Klaipėda bus perduota Lietuvai diplomatiniu keliu, Lietuvos vyriausybė nusprendė improvizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kad, remiantis jų pareikšta valia, Klaipėdos kraštą būtų galima prijungti prie Lietuvos. 1922 m. gruodžio mėnesį buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti sukilimui.
Sukilimas prasidėjo 1923 m. sausio 10 d. Nesulaukusi rimtesnio prancūzų pasipriešinimo, sausio 15 d. reguliarioji Lietuvos kariuomenė įžengė į Klaipėdos kraštą. Tos pačios dienos vidurdienį buvo paskelbtos paliaubos. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija paskelbė Antantės ir Lietuvos susitarimą. Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai „ su sąlyga, kad, parengus Klaipėdos krašto statusą apibrėžiančius dokumentus, kraštui bus suteikta autonomija ir bus įsteigtos autonominės institucijos. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašius Klaipėdos konvenciją, Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais atiteko Lietuvos Respublikai. Tai buvo patvirtinta ir 1928 m. sausio 29 d. pasirašytoje Lietuvos ir Vokietijos sienos sutartyje.
Parodoje galima susipažinti su svarbiausiais Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskelbtais dokumentais: atsišaukimu „Broliai šauliai!“, kviečiančiu Šaulių sąjungos narius padėti klaipėdiškiams, Šilutėje pasirašytu manifestu, kuriame skelbiama, kad komiteto nariai ima valdžią į savo rankas, komiteto atsišaukimu, raginančiu prisidėti prie sukilimo dalyvių, 1923 m. sausio 19 d. Gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavime priimta deklaracija, skelbiančia Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis.