Įprasta, kad Kalėdos atneša dovanų, bet būna ir priešingai – netikėtai padovanoja nuostolių. Situacija, į kurią ne savo noru pakliuvo šilutiškė Vida, kaip tik tokia. Ji – nemaloni, bet pamokanti. Į tokią pakliūti galime kiekvienas, turintis neįgalų vaiką ar kitą artimą žmogų.
Vidos tėvas turi senatvinę psichikos negalią. Jį globojanti dukra nė neįtarė, kad laikinai iš ligoninės išėjęs tėvas gali nueiti į mobiliojo ryšio bendrovės „BITĖ“ atstovybę ir sudaryti savo vardu antrą abonentinę sutartį. Juolab kad tėvo asmens dokumentą moteris buvo paėmusi, kaip pati sako, – dėl viso pikto.
Bet tėvui pavyko sudaryti sutartį, ir Vidos namus pradėjo lankyti dvigubos sąskaitos už telefono pokalbius, nors tėvelis tuo metu ir vėl buvo psichiatrų priežiūroje ir telefono net rankose nelaikė.
Pusmečio telefoniniai pokalbiai ir susirašinėjimas su „BITE“, apsilankymai Šilutėje, Tilžės gatvėje esančioje atstovybėje, rezultatų, regis, davė, bet… Prieš pat Kalėdas Vida vėl gavo raginimą sumokėti daugiau nei 100 litų už tėvo telefoną. Kartu buvo pridėtas ir pagąsdinimas, kad jei to nepadarysianti, turėsianti reikalų su skolų išieškotojais.
Sutartį sudarė pažiūrėję į akis
Petrui (tegu toks bus senolio vardas) 74-eri ir, pasak dukters, jis seniai turi psichikos negalią. Jis nuolat išmėto savo daiktus, nesugeba savimi pasirūpinti. Nuolat vyras yra gydomas Švėkšnos psichiatrijos departamente arba Šilutės ligoninės Slaugos skyriuje.
Tačiau sveikatai pagerėjus kartais sugeba naudotis telefonu, tad turėjo ir 2 metų abonentinę sutartį su „BITE“. Tiesa, pastaraisiais metais tėvo telefonu dažniau naudojosi dukra, žinoma, ji ir sąskaitas apmokėdavo.
Toji sutartis turėjo baigtis tik šių metų rugpjūčio pabaigoje, tačiau jau pernai gegužę išėjęs iš ligoninės vyras nuėjo į „BITĘ“ ir paprašė sudaryti jo vardu dar vieną sutartį. Jis manė pametęs telefoną, tikino, kad ryšio priemonė jam būtinai reikalinga, bet nusipirkti jos už grynus pinigus negalįs.
Tie, kam bent kartą teko sudarinėti tokias sutartis, gerai žino, kad be asmens dokumento čia – nė iš vietos. Bet Petrui pavyko – su juo sutartis buvo sudaryta, kaip sakoma, tik į gražias akis pažvelgus.
„BITEI“ – Slaugos skyriaus telefonas
Vida, žinoma, apie tai nė neįtarė, kol gavo pirmąją dvigubą sąskaitą. Gavo, aišku, ne ji – jos neįgalus pensininkas tėvas. Susivokusi, kur čia šuo pakastas, moteris suskubo į „BITĖS“ saloną.
Tolesnius įvykius Vida ir salono darbuotojai aiškina skirtingai. Anot moters, tenykščiai vadybininkai taktu nepasižymėjo, greičiau atvirkščiai. „Jis senas mūsų klientas, todėl sutarčių gali sudaryti tiek, kiek tik nori“, – teigė jai tėvą aptarnavusi Jurgita Ražaitienė.
Į klausimą, ar tėvas pateikė asmens dokumentą, vadybininkė jai atsakiusi „Taip“. Ir tik tada, kai Vida pranešė, kad tėvo pasą ji seniai laikanti savo rankinėje, vadybininkė pristigo žodžių.
„Bitininkus“ Vida aplankė dar keletą kartų, susisiekė su įmonės vadovais Vilniuje, el. paštu išsiuntė medikų surašytą tėvo ligos istoriją. Moterį net prajuokino tenykščių vadybininkų prašymas: „Gal jūsų tėvas gali su mumis susisiekti?“
Sako tuomet nusiuntusi vilniečiams Šilutės ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus telefoną…
Galiausiai moteris pasiekė, kad ryšio operatorius užblokavo vieną tėvo kortelę, bet kažkodėl pirmąją – tą, kuria jis galėjo naudotis dar metus. Tačiau dvigubas 40-ies litų mokestis vis tiek kas mėnesį pasiekdavo jos namus.
„Nereagavau, dar laukiau“, – sako Vida. Tikrasis telefono savininkas tuo metu jo nė į rankas nebuvo paėmęs.
Pagrasino „įvykdyti turtinę prievolę“
Laukimas baigėsi, kai vasaros pabaigoje Vida gavo 217 litų sąskaitą, o kartu ir įspėjimą, jog jos neįgalus tėvas būsiąs perduotas skolų išieškotojams.
Paskambinusi į Vilnių išgirdo dar vienos operatorės nustebimą, jog sutartis esanti sudaryta su neįgaliu žmogumi. Taip, esą, tiesiog negalėję nutikti.
Vida suprato, jog, anot jos, ir šį kartą kairė tiesiog nežinojo, ką daro dešinė, t.y., skolos raštus siuntinėjantys darbuotojai nė girdėję nebuvo apie jos kelių mėnesių susirašinėjimą.
Dar kartą dukra rinko medicininius dokumentus, dar kartą nešė į „BITĖS“ atstovybę Šilutėje, Tilžės gatvėje, dar kartą sulaukė įmonės vadybininkų iš Vilniaus skambučio ir patikinimo, jog viską išsiaiškins. Moteris turinti nekreipti dėmesio į raginimus sumokėti skolas.
Vida sako, tuo metu pasijutusi pikčiausia nusikaltėle, nes įmonės Šilutėje savininkai grubiai bendravę, tikinę, esą užtenka to, kad jos tėvas – įmonės klientas. Jie net netikėję, kad sutartis buvusi sudaryta nepaprašius asmens dokumento.
Pranešimas iš Vilniaus, kad abi tėvo sutartys būsiančios anuliuotos ir nebus reikalaujama jokių netesybų, pradžiugino ir, regis, nubraukė visą aiškinimosi kartėlį. Tik neilgam. Vėl atėjo nauja sąskaita, šį kartą – dar didesnė.
Vėl skambučiai į Vilnių, vėl nustebęs balsas: „Negali būti…“ Ir galiausiai prieš pat Kalėdas pasiekė raštiškas „BITĖS“ siūlymas „įvykdyti turtinę prievolę per skolų išieškotojus“.
Susivokusi, kad dar ir skolų išieškotojams turėsianti primokėti ir, kaip pati sako, brangindama savo sveikatą ir laiką, Vida sumokėjo 107 litus. Ir pati sau ir kitiems padarė išvadą: turėdami psichikos ligonį, saugokite ne tik jo dokumentus, bet ir jį patį. Antraip liksite kalti, nes neteisėtą sutartį sudarę paslaugų teikėjai kaltės nė už ką neprisiims.
Psichikos liga ant kaktos neužrašyta
„BITĖS“ salono Tilžės g. vadovai Alvydas Balandis ir Artūras Kulvietis ir „Šilutės naujienoms“ sakė vietos vadybininkės kaltės neįžvelgiantys. Dar jie mano, kad „BITĖ“ pasielgė korektiškai, mat anuliavo pirmosios minėto pensininko sutarties likutį ir netesybų iš jo nebereikalaus.
Šilutės „bitininkai“ tikina, kad pati Vida buvusi itin netaktiška klientė, ne iš karto aiškiai pasakė, kokia iškilo problema, neklausė paaiškinimų. Todėl užtruko ir situacijos aiškinimosi procesas. „Priešingu atveju „BITĖ“ būtų buvusi tolerantiška ir sutartį būtų tuoj pat nutraukusi ir netesybų nereikalavusi“, – sakė A.Balandis ir A.Kulvietis.
Be to, moteris nepateikė nei asmens dokumento, nei įgaliojimo, kad atstovauja neveiksniam asmeniui. „Bet kuris iš gatvės atėjęs žmogus negali tvarkyti kito žmogaus sutarčių, jis turi turėti įgaliojimą“, – sakė vyrai.
Jei klientas miršta, į saloną atėję jo artimieji atneša mirties liudijimą ir tuomet velionio sutartys iš karto anuliuojamos, mokesčiai nebeskaičiuojami.
Psichikos liga, anot A.Kulviečio ir A.Balandžio, nesanti užrašyta ant kaktos, tad ir sveiko žmogaus nuo sergančio jie negali atskirti.
Vienintelis kabliukas, su kuriuo įmonės vadovai sutiko, buvo ta be asmens dokumento sudaryta sutartis. Bet ir čia jie reziumavo, kad nuolatinis įmonės klientas savo vardu gali sudaryti tiek sutarčių, kiek nori. O Petras jiems pažįstamas, todėl ir sudarę sutartį. Toks nemalonus atvejis įmonėje esąs pirmas.
Kitiems panašių ligonių turintiems žmonėms A.Balandis ir A.Kulvietis pataria patiems aplankyti visas įmanomas įstaigas, kur ligonis galėtų gauti mokamas paslaugas ir įspėti, kad jos jam nebūtų teikiamos. Belieka apsidrausti visur, kur yra rizika, kad artimasis gali padaryti jums nuostolių.