Vėtra, Barsa, Boska, Bruknė, Furija, Šeila, Špūlė, Fabija, Šermukšnė ir Rigoletas, – tai grynaveislių žirgų vardai. Dar – Garsiukas, Lagūna ir Gintariukas. Tai – poniukai. Visi jie laigo po Šilutės girininkijos girininko Edvardo DVYLIO pievas Grabupių kaime, visų jų skirtingi ne tik vardai, bet ir charakteriai.
Ir žirgus, ir ponius E.Dvylis augina savo malonumui: tik todėl, kad tiesiog labai juos myli, kad jie teikia begalinį džiaugsmą ir paguodą sielai ir kad… ne viskas šioje žemėje pinigais matuojama.
Apie meilę gyvūnams, malonumą prie jų liestis, juos matyti ir rūpintis, kalbamės su žirgų ir ponių augintoju artėjant Gyvūnų globos dienai – spalio 4-ajai.
Laukuose – 9 Lietuvos jojamieji
E.Dvylis prisimena, jog tuomet, kai tėvas jam padovanojo pirmąjį kumeliuką, dar niekas neįtarė, kad kada nors tai taps ilgamečio pomėgio – žirgų auginimo pradžia.
Vėliau Edvardas tą kumeliuką išmainė į Vėtrą. Išmokė ją tempti vežimą, roges, taip ir važinėdavosi jos tempiama brikele po miškus.
Prieš penketą metų Vėtros atvestą eržiliuką jau mainė į Lietuvos jojamųjų grynaveislę Barsą. Barsa dovanojo Boską, o šį pavasarį – dar ir Bruknę.
Vokiečių Hanoverio ir Odenburgo veislių grynaveislės kumelės Furija ir Šeila E.Dvylio namuose atsirado gal prieš 12 metų. Jų atsiradimas kainavo nepigiai – apie 3000 litų. Po metų abi jos žirgų šeimyną pagausino Šermukšne ir Rigoletu. Nuo tada miškininko laukuose laigo jau 9 žirgai.
Visi E.Dvylio ūkyje atvesti kumeliukai yra užregistruoti Lietuvos žirgų augintojų asociacijoje, visi jie – Lietuvos jojamieji.
Aptvare – Garsiukas, Lagūna ir Gintariukas
Prieš beveik dešimtmetį miškininko banda pasipildė dar keliais Lietuvos laukams toli gražu neįprastais augintiniais.
Edvardas pasakoja, kad žmona Zosė kartą lyg tarp kitko išsitarė labai norinti turėti ponį. Jie tokie gražūs, tad galėtų lakstyti čia po sodybą – būtų labai gražu. Miškininkas tų žodžių neužmiršo ir artėjant žmonos jubiliejui greit suprato, kad sukti galvos dėl dovanos šį kartą neteks.
Nuvykęs pas ponius auginantį pažįstamą Edvardas pats išrinko simpatiškiausią iš karto į akį kritusį ponį. Ir kaspiną jam į karčius prie ausies įrišo. Gyvąją dovaną nemačiomis nuginęs į tvartą, namo tik rožių puokšte nešinas parėjo. Pasveikinęs ilgametę savo gyvenimo draugę pridūrė, jog tikroji dovana jai palikta… tvarte.
Zosei naujasis sodybos gyventojas iš karto patiko. Davė Garsiuko vardą, mat šis, gal savo senosios bandos ilgėdamasis, neregėtai garsiai žvengęs.
Po kiek laiko šeimininkė pastebėjo, kad Garsiukui vienam liūdna, tad reikia rasti jam draugę. Edvardas su Zose ir iki Kuršėnų buvo nuvažiavę, jos ieškodami. O rado Prienuose – iš ten į Grabupius parvažiavo Lagūna.
Po metų Dvylių namuose buvo linksmos Velykos – ponių šeima susilaukė eržiliuko. Davė jam Gintariuko vardą, mat kumeliukas rudomis dėmėmis išmargintas, labai jau lietuvišką auksą primenančiais.
„Jie – mano žirgai“, – dabar sako prie ponių aptvaro vedanti sodybos šeimininkė.
Augintinių šeima greit sumažės, mat Gintariuką jau išsirinko pirkėjai, netrukus jis paliks gimdytojų aptvarą. „Jei būtų buvusi kumelaitė, nebūtume pardavę, bet du eržiliukai viename aptvare – per daug pavojinga“, – sako Zosė ir Edvardas. Jei ateityje ponių šeima susilauks kumelaičių, jos visos liks gyventi Grabupiuose.
Ponis keršija arklių giminei
Savo žirgų ir ponių charakterius E.Dvylis pažįsta taip gerai, kad pasakoti apie juos gali ilgai. Štai Furija visiškai pateisina savo vardą, kurį turėjo dar tada, kai Edvardas ją nusipirko. Ji visada laikosi atokiai nuo kitų gentainių, nėra linkusi draugauti nei su jais, nei su smalsuoliais.
Šeila – atvirkščiai – labai miela ir bendrauti mėgstanti. Ji pirmoji atkiša kaktą atėjusiam šeimininkui, taip parodydama, kad jau laukia paglostymo. Ji lengvai leidžiasi ir balnojama, kai kiti žirgai šios prievolės stengiasi išvengti.
Štai Barsa, Edvardo rankose pamačiusi balną ar kamanas, nedelsia nė sekundės, kaip mat sprunka šalin ir nesileidžia pagaunama.
Ypatingu judrumu pasižymi Garsiukas. Bene pagrindinis jo rūpestis – pasprukti iš aptvaro ir pabėgti į kaimynų ūkį. Mat ten rūpi apspardyti gerokai už save didesnį… arklį. Edvardas juokiasi pasakodamas, kaip kaimynas ne kartą skubėjo pas jį, prašydamas kuo skubiau parsivaryti savąjį mažylį namo, nes jo darbinis arklys jau esąs apkandžiotas ir mėlynais šonais… Ponio nesulaiko nei tvoros, nei elektriniai piemenys. Kokią nors skylę aptvare ar kitokią galimybę pasprukti jis nuolat atranda.
Edvardas svarsto, kad taip galbūt ponis keršija visai arklių giminei, mat saviškės kumelės jam nenuolaidžiauja – neretai pavaišina spyriu į šoną.
Griežtu būdu pasižymi ponė Lagūna. Ji akylai saugo savo vaiką Gintariuką ir tvarko ūgiu nuo jos gerokai atsiliekantį „vyrą“ Garsiuką. Tie, kas lenda prie Gintariuko, netrunka pajusti jo mamos spyrio ar dantų jėgą. O jei Garsiukas pasišauna pirmasis paragauti atneštų miltų, jis būna mitriai snukiu nustumtas šalin. Prie lovio ponis prieiti ir likučiais pasigardžiuoti gali tik tada, kai „žmona“ būna jau soti.
Poros sūnus savo dantukus irgi bando ir ant svečių, ir ant šeimininkų kūno, jei šie mėgina jį bent paglostyti. Bet krimstelėjimai yra labiau žaidimas nei pykčio ar agresijos išraiška.
Visi laukia rytinių morkų
Pastaruoju metu E.Dvylis suka galvą, kaip sutalpinti vis didėjančią bandą tvarte, nes jame vietos visiems jau per maža. „Nestatysiu naujo tvarto, verčiau parduosiu Gintariuką ir kurį nors žirgą“, – galiausiai nutaria. Gausinti žada tik ponių šeimyną, ir tik – jei šie atves kumelaičių.
Visi augintiniai E.Dvyliui labai gražūs, visus juos jis taip ir vadina – gražuoliais. Nepakartojamas jausmas jį apima rytais įėjus į tvartą, kai pamato, kaip visi į jį sužiūri – kiekvienas laukia savo rytinės morkos.
Ypač jam gražu žiūrėti, kaip vakarėjant jo žirgai pradeda lenktyniauti po ganyklą: kaip išpučia šnerves, užriečia uodegas ir kaip gražiai stato kojas.
Priėjus šeimininkui, jie visi kiša savo nosis – prašosi paglostomi, šukuojami, lenda į kišenes – ieško lauktuvių. Vienas kitą jie stumia tolyn – tokia konkurencija dėl vietos arčiau šeimininko Edvardo irgi nelieka nepastebėta.
Vakare iš aptvaro irgi visi noriai patraukia į tvartą, nes žino – čia jiems jau padėta avižų, šieno. Visi gerai žino savo vietas, nebent mažyliai retkarčiais jas supainioja. Pašerti žirgai, anot Edvardo, taip gražiai rupšnoja – net klausytis miela.
Į lauką žirgai ir poniai išleidžiami kiekvieną dieną, net ir žiemą. Tvarte būti ypač nemėgsta ponių šeima, mat jie – Šiaurės Airijos gyventojai, tad žiemos šaltukas jiems nė motais.
Atsidėkoja už meilę ir rūpestį
Jokio pelno – tik išlaidos, taip dažnas lietuvis apibūdintų Edvardo pomėgį laikyti žirgus. Kai kuria prasme būtų teisus: juk reikia jiems prišienauti, priauginti morkų, sėti avižų.
Tačiau pats miškininkas mano kitaip. „Ką aš be jų daryčiau?..“ – net neįsivaizduoja savo gyvenimo be šių augintinių būrio Edvardas.
Jokių ūkinių gyvulių Dvylių tvartuose nėra. Jeigu neskaitysime penkių dešimčių vištų ir dviejų šunų – Berto ir Erno. Bet darbo Dvyliams netrūksta: tik dalis aplink namus esančio 9 hektarų žemės ploto skirta ganykloms, kitą dalį tenka įdirbti, nes reikia auginti pašarus.
„Tiesiog labai juos myliu. O, jie tokie draugiški, meilūs! Visada atsidėkoja už meilę ir rūpestį kiekvienam, kas su jais bendrauja“, – jau išlydėdamas sako Edvardas.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.