Teigiate, kad kuras yra automobilio maistas. Ką turite mintyje, sakydamas „kokybės įtaka sveikatai“?
– Kalbant apie kokybės įtaką sveikatai, žvelgiama plačiau, nes tai turi įtakos tiek visuomenės sveikatai, tiek automobilio sveikatai ir, žinoma, bet kuriuo atveju – piniginei.
Dyzelinas, kurio kokybės rodikliai žemesni, degdamas į aplinką išskiria daugiau teršalų. Katilinės, kurių kaminai aukšti, išskirsto teršalus aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, tačiau automobiliai paskleidžia arti žemės, ten, kur kvėpuojame mes. Ypač dažnai toks kenksmingas fonas tvyro transporto įmonių kiemuose, jų darbuotojai nuolat dirba kenksmingomis sąlygomis. Tokios sąlygos gali padaryti nepataisomą žalą jų sveikatai, pakeisdamos jų gyvenimus iš esmės, nežiūrint į tai, kad po to gydymui ir reabilitacijai išleidžiami papildomi pinigai. Tai čia apie įtaką visuomenės sveikatai.
Automobilių sveikatai pasekmės irgi akivaizdžios. Teršalai gadina variklį, siurblius, filtrus, purkštukus, sandarinimo žiedus ir detales. Sugadina ir alyvą, kuri atsakinga už tų degimo produktų išvalymą, o sugadinta ji nebeatlieka savo esminės funkcijos mažinti detalių dilimą. Trumpai tariant, automobilių remonto kaštai didėja, daugiau darbo laiko praleidžiama remontuojant, daugėja prastovų ir automobiliai tarnauja trumpiau. Jei kuras nėra kokybiškas, tokio kuro sąnaudos gerokai didesnės. Tai yra dideli nuostoliai verslui.
Suprantama ir tai rimta. Bet ar pakankamai šalyje skiriama dėmesio kuro kokybei, kuri turi tokią reikšmingą įtaką?
– Dar ne. Valstybinės bendrovės organizuoja viešuosius pirkimus, kuriuose vis dar vyrauja „mažiausios kainos“ principas. Už tai, žinoma, atsakinga Vyriausybė, ministerijos. Tokia praktika valstybėje skatina nesąžiningumą, sukčiavimą ir kenkia valstybei.
Vartojančių degalus bendrovių vadovai yra prikūrę įvairių kontrolės, kaštų ir pirkimų skyrių, tačiau atsakingų už degalų kokybės kontrolę specialistų bendrovėse nėra. Už tai, kad jie būtų, atsakingi vadovai. Jeigu tai valstybinė įmonė, tai jos vadovas yra atsakingas už tokį neūkiškumą ir bendrovės patiriamą žalą. Jeigu tai yra privati bendrovė, tokia veikla gali rodyti vadovo nekompetenciją. Dabar yra taip, kad pasikliaujama kokybės sertifikatais, kurie neįrodo kokybės, o tik ją žada. Jeigu taip, privačioje bendrovėje, galima sakyti, kad tas neūkiškumas kerta jai pačiai per kišenę. Tačiau jei dėl prasto kuro nukenčia žmonių sveikata, žala jau tampa visos valstybės problema.
Tai ką siūlytumėte daryti?
– Valstybėje turėtų būti sukurta viešųjų pirkimų sistema, kuri leistų išsirinkti naudingiausią, bet ne pigiausią prekę. Tai netgi skatintų gamintojus ir tiekėjus siūlyti aukštesnės kokybės produktus. Tai nėra lengva, bet būtina. Valstybinio, o, beje, ir privataus kapitalo transporto įmonės turėtų būti kontroliuojamos ar vykdo ir kaip vykdo kokybės kontrolę, nustatant joms tvarką ir atsakomybes. Sutartyse turėtų būti įtrauktos ne tik įvykdymo, bet ir kokybės užtikrinimo garantijos. Pavyzdžiui, tiekėjai turėtų būti įpareigoti apmokėti bent du laboratorinius tyrimus, kuriuos atliktų degalų gavėjas.
Visgi tai pokyčiai, ir nemenki. Tai ar verta ir ar tikrai yra, kaip sakote, tų nesąžiningų tiekėjų?
– Bet kurioje srityje tokių yra, daugiausia visada ten, kur didesni pelnai. Taigi, kontrolė būtina.
Tačiau neturėtume visko suversti vien tik tiekėjams. Reikėtų nepamiršti, kad skirtingų gamintojų dyzelinas irgi skiriasi kokybės rodikliais. Lietuvoje daugiausia naudojamas Suomijoje pagamintas dyzelinas bei „Orlen Lietuva“ dyzelinas. Tad pasirinkimas yra, o rinktis geresnės kokybės kurą – tai jau ir sąžinės, ir atsakomybės, ir materialinės gerovės klausimas.
