Pamario kraštas kasmet pritraukia vis daugiau turistų – ir lietuvių, ir užsieniečių. Smalsuoliams čia yra ką veikti visais metų laikais: žiemą jų laukia poledinės žūklės malonumai, pasivažinėjimas potvynių užlietais keliais ir pievomis, pavasarį – grįžtančių paukščių stebėjimas, vasarą kiti vandenų malonumai, galimybė pamatyti savitą architektūrą, gamtos paminklus.
Krašto savitumą formuoja įvairūs kraštovaizdžio objektai, kurie dažniausiai yra saugomi dėl savo įvairiapusės mokslinės pažintinės vertės. Mūsų rajone apstu tokių objektų, kuriuos aplankę žmonės suvokia šio krašto unikalumą, supranta būtinybę išsaugoti šį šalies turtą ateinančioms kartoms.
Pažintiniu taku – pro žliugsinčius akivarus
Vienas labiausiai turistus dominančių objektų Pamaryje yra Aukštumalos telmologiniame draustinyje įrengtas pažintinis takas.
Kol kas takas tęsiasi 1740 metrų, bet jau 2015 metais planuojama jį pratęsti. Tuomet pažintinis takas, pasak rekreacininkės Aurelijos Jakštaitės, bus „P“ raidės formos ir pailgės maždaug 700 metrų į abi puses. Kartu šis maršrutas bus ir atnaujintas.
Pratęsti taką sumanyta todėl, kad norima, jog juo būtų galima pasiekti bent vieną iš Aukštumalos aukštapelkėje esančių ežerėlių.
NDRP ekologams Robertui Kubiliui ir Vykintui Augiliui dažnai tenka šiuo taku lydėti atvykusių turistų grupeles. „Žmonėms būna netikėta, kai jie savo akimis pamato, jog pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su įtraukti pasiruošusiais akivarais, bet ir vieta, kur gyvena daug retų ir nykstančių gyvūnų, augalų“, – sako specialistai.
Šiuo taku jie nepataria sukti be ilgaaulių guminių batų, nes čia galima pamatyti saulėje besikaitinančią paprastąją angį, kurios įgėlimas sukeltų nemažai problemų.
Iš viso pelkėje aptikta 5 rūšių roplių, čia gyvena 6 varliagyvių rūšys ir net 4 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų žinduolių rūšys.
Aukštumalė – viena didžiausių ir vertingiausių aukštapelkių ne tik Lietuvoje, bet ir visame rytų Baltijos regione. Tik šios ekosistemos hidrologinį režimą sutrikdė jau bene 100 metų čia vykdoma durpių eksploatacija.
„Visas kompleksas jau labai paveiktas durpių kasybos ir su ja susijusių sausinimo darbų. Todėl tikslingai nukreipdami turistų srautus pasiekėme to, kad jie nevaikšto po pelkę kur papuola, o tuo pačiu ir nežaloja saugomų objektų, nekenkia gamtai. Be to, taip žmonės daugiau pamato ir sužino, geriau pažįsta pelkę, jos augalus ir gyvūnus, o tuo pačiu suvokia jos išsaugojimo svarbą“, – pasakoja A.Jakštaitė. Anot specialistės, tikslinės turistų grupės ir nešiukšlina – pažintiniame take šiukšlių nerandama.
NDRP specialistai nuolat akcentuoja, kaip svarbu išsaugoti nepakartojamą pelkės kraštovaizdį. Todėl bendradarbiaujant su Lietuvos gamtos fondu imtasi atkurti Aukštumalės hidrologinį režimą. Tik taip tikimasi išsaugoti aukštapelkėje likusias natūralias gamtines buveines ir galbūt netgi atkurti jau sunaikintas. Dėl visų šių priežasčių 1992 metais išlikusi natūrali pelkės dalis paskelbta telmologiniu draustiniu.
Senoliai tują prisimena „jau didelę“
Dar vienas turistus itin dominantis objektas Pamaryje yra įspūdinga didžioji dviliemenė Kintų tuja.
Prieš 10-metį atliktų matavimų duomenimis, medis tuomet buvo daugiau nei 18 metrų aukščio, šakų lajos plotis siekė daugiau kaip 10 metrų, šakos gulė ant žemės, o kamieno skersmuo buvo apie 1,3 metro. Tuomet konstatuota, kad įspūdingoji tuja kasmet paauga dar po kelis centimetrus į aukštį ir į plotį.
Kas ir kada šį medį pasodino, tiksliai nėra žinoma. Kai kuriais duomenimis, Kintų girininkijos pastatui yra apie 110 metų, manoma, kad tuja buvo pasodinta pastačius girininkiją ir tai galėjo padaryti tuomet čia dirbęs girininkas.
Beje, visi vietiniai tują sako nuo mažens prisimenantys kaip „jau didelę“.
Nuo 1986 m. medis yra gamtos paminklas, o kai kurių savamokslių poetų jis vadinamas „dantyta siena“ arba „Lietuvos tujų karalienė“.
Kintų girininkas Romualdas Barkauskas pasakoja, kaip praėjusį pavasarį iki tujos nutiestas pažintinis takas padėjo suvaldyti čia plūstančių turistų grupes. Nuo miestelio centro takas raudonųjų ąžuolų alėja eina iki pat įspūdingojo medžio, o jame stovinčiuose informaciniuose stenduose apstu informacijos ir apie tują, ir apie pačią alėją.
Be to, įspūdingasis medis dabar aptvertas, tad ne kiekvienas gali nukrapštyti jo žievės gabalėlių, kaip būdavo pamėgta. Ir jei iki šiol smalsuoliai iki pačios tujos važiuodavo dviaukščiais autobusais, tai dabar jie privalo tuos kelis šimtus metrų nueiti pėsčiomis.
Dar vienas pasiekimas – jau pastebėta, kad atvykėliai ir šiukšlių gamtoje palieka mažiau.
„Dabar viskas susidėliojo į vietas“, – džiaugiasi girininkas. Ir pasakoja apie planus pratęsti tą taką iki jau statomos naujosios Kintų prieplaukos, o ateityje – ir dar toliau.
Yra daugiau įspūdingų medžių
Atvykusius svečius dažnas šilutiškis veda prie Pagrynių ąžuolo, augančio miesto pakraštyje. Šis senųjų Lietuvos miškų 
palikuonis irgi yra gamtos paminklas, jį prižiūri seniūnija: ąžuolas aptvertas tvorele, tvarkoma jo aplinka.
Dar vienas panašus gražuolis ąžuolas išlikęs Žalgirių miške, jį pamatyti galima žingsniuojant čia įrengtu Žalgirių pažintiniu ekologiniu taku.