Eivanas paliko Švediją ir įkūrė robotikos laboratoriją: „Noriu, kad Šilutė garsėtų inžinieriais“ 

Šilutė jau kurį laiką garsėja didelėmis ambicijomis, nes čia Robotikos laboratoriją įkūrė iš Švedijos į Lietuvą sugrįžęs Eivanas Maksvytis. Už tai jis buvo nominuotas „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose ir jam atiteko „Metų Lietuvos Švyturio“ nominacija.
Eivanas su žmona ir sūnumi gyveno Vilniuje. Vyras dirbo viename iš skandinaviškų bankų, skaičiavimo centre. Darbas buvo toks, kad pusę mėnesio Eivanas praleisdavo namuose, o kitą pusę – komandiruotėje Stokholme.
Vėliau jis gavo skambutį iš „Ericsson IT“ tyrimų centro, kur jam pasiūlė įdomų projektą ir gerą kontraktą. Pasitaręs su žmona nusprendė, kad tokios progos praleisti negalima, tačiau tai reiškė nemažus asmeninio gyvenimo pokyčius.
„Šis darbas reikalavo išsikelti į Švediją gyventi. Nebegalėjo jau būti kaip anksčiau, kad pasiimu dantų šepetuką ir lipu į lėktuvą, kaip į autobusą“, – šypsosi vyras.
Gyvenant Karlskrona mieste Eivaną sužavėjo tai, kad miestas perimetru prilygo Šilutei, tačiau turėjo kiek daugiau gyventojų ir buvo tikrų pažangių technologijų centras.
„Švedijoje tai provincijos miestas, bet jame ir universitetas, ir admiralitetas, ir aviacijos, karinės flotilės bazė, „Ericsson“ tyrimų centras, mokslinių tyrimų atskiras centras“, – pasakojo jis.
Nusprendė grįžti namo 
Šeima 5 metus Švedijoje kūrė savo gyvenimą, tačiau gimus antrajam šeimos vaikui – dukrai, Eivanas su žmona ėmė svarstyti galimybę grįžti į Lietuvą.
„Pradėjome tada svarstyti apie kitas gyvenimo dimensijas, ne tik materialinę gerovę. Galvojome apie vaikų ateitį, kur mes norėtume, kad jie augtų, kaip jie augtų, kokiomis sąlygomis ir kurioje šalyje. Jau buvo laikas pradėti lankyti darželį sūnui ir pagalvojome, kad reikia grįžti į Lietuvą. Sprendimas išvykti buvo priimtas mąstant apie karjerą, o grįžti į namus, į Lietuvą, buvo emocinis sprendimas“, – pasakoja jis.
Kartu su šeima Eivanas grįžo į Šilutę. Dar gyvendami Švedijoje, jų šeima grįždavo į šį miestą.
„Stengdavausi, kai būdavo proga, Lietuvoje apsilankyti mokyklų karjerų dienomis, palaikyti ryšius su Šilutės informatikos ir matematikos mokytojais, todėl jie mane kviesdavosi papasakoti moksleiviams apie programuotojo inžinieriaus amatą. Taip pamažu išsivystė ir draugystė su Šilutės miesto mokytojais.
Grįždami sugalvojome švietimo projektą, kurio esmė didinti Lietuvos jaunimo technologinį raštingumą, ugdyti inžinerines žinias, populiarinti inžinerijos mokslą. Sugalvojome atidaryti eksperimentinių mechatronikos tyrimų ir mokymų laboratoriją „Tavo robotas“. Manęs klausia, o kodėl ne Vilniuje? Atsakau, o kodėl ne Šilutėje? Noriu, kad Šilutė po 10-15 metų garsėtų inžinieriais.
Dabar pirmosios mūsų „kregždės“, kaip vadinu, mūsų kursantai kryptingai pasirinko inžinerijos pakraipos studijas ir įstojo į įvairius universitetus. Su jais palaikome ryšį ir kuriame naujus projektus, bendradarbiaujame, ir apskritai labai jais didžiuojuosi. Per tuos ketverius metus laboratorija išsivystė į ganėtinai aukštą techninę parengtį“, – pasakoja jis.
Visi norintys nepateko 
Pasak Eivano, pritraukti mokinius sunku nebuvo, sunkiau – į laboratoriją sutalpinti visus norinčius, nes didžioji dalis, norinčiųjų dalyvauti robotikos pamokose, paprasčiausiai netilpo ir trūko žmogiškųjų išteklių suteikti kokybiškas švietimo sąlygas.
„Pritraukti vaikus ateiti į mūsų laboratoriją sąlyginai nebuvo sunku. Informatikos mokytojai irgi paragino mokinius ateiti pas mus ir išbandyti save. Mes apvažiavome visas Šilutės rajono mokyklas, kiekvienoje po porą valandų turėjome sesijas ir pristatinėjome savo laboratorijos veiklas, rodėme savo esamų mokinių rezultatus. Norą pas mus mokytis pareiškė 151 mokinys.
Gal tai nėra labai įspūdingas skaičius, tačiau Šilutės rajone yra mokyklų, kuriose mokosi mažiau mokinių. Susidomėjimo iš mokinių mums netrūko. Mums trūko žmogiškųjų ir finansinių išteklių suteikti šiems vaikams kokybiškas sąlygas mokytis. Marketingo prasme mes tikrai pasistengėme, bet vėliau supratome, kad pasielgėme neprotingai, neapgalvotai, nes galėjome priimti tik mažiau nei pusę – 61 – mokinių“, – sako vyras.
Robotika – brangus mokslas, bet Eivanas galimybę mokytis užtikrina visiems. Jei vaikas yra talentingas, bet neišgali mokytis robotikos, Eivanas dės visas pastangas, kad tam vaikui suteiktų galimybę mokytis, todėl čia mokosi įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių padėčių vaikai.
Paklausus, kaip jis jaučiasi gaudamas „Lietuvos garbės“ apdovanojimą, Eivanas sako, kad šis įvertinimas jam vertingas, nors šiuo laiku ir sunku jausti džiaugsmą.
„Aš, kaip ir visi, dabar jaučiu nemažai nerimo ir širdgėlos dėl nelaimių ir siaubo, kurį tenka išgyventi mūsų kaimynams, šiomis aplinkybėmis sunku jausti džiaugsmą ir pilnumoje suvokti šio apdovanojimo asmeninę reikšmę, bet tikrai esu dėkingas.
Šiuo apdovanojimu noriu pasidalinti ir su visa savo komanda, kuri uoliai dirba petys petin su manim siekiant bendro tikslo. Noriu, kad šis apdovanojimas simbolizuotų mūsų vienybę, nes tik tuomet mes esame stiprus ir galintys padaryti kartais neįtikėtinus dalykus“.