Viena sunkiausių dienų žygyje keliautoją baidare Artūrą CHOMENTAUSKĄ užklupo pamaryje, nors įveikė tik kokius 7 km nuo Uostadvario iki Ventės rago. Pažintis su Šilutės krašto žmonėmis ir vėjų prapūsta galva atvėrė keliautojui akis ir padėjo iš naujo įvertinti draugus.
Informacinių technologijų specialistas pasiryžo vienas vandens keliais nuplaukti daugiau nei 550 km nuo Ignalinos, per Kuršių marias iki Klaipėdos. Projektu „Green Future LT 2012” vilnietis siekia atkreipti dėmesį į žaliąją energetiką ir jos naudą Lietuvai, nori išreikšti paramą rudenį vyksiančiam referendumui dėl atominės elektrinės (ne)statybos ir galimybei žmonėms spręsti patiems. Jis atsiriboja nuo politinių partijų, judėjimų ir pozicijų.
Rusnė – kurortas be šiukšliadėžių ir kavinės
„Žygio maršrutas pasirinktas neatsitiktinai. Pradžia – vos keliasdešimt kilometrų nuo planuojamos naujos Visagino atominės elektrinės statybų aiktelės. Tai ženklas, parodantis, kad Lietuva ir pagrindiniai mūsų šalies miestai vandens keliu tarsi bambagysle būtų sujungti su planuojama elektrine. Avarijos atveju per šią vandens arteriją, būtų apnuodyta visa mūsų šalis iki pat Kuršių marių”, – rašo A.Chomentauskas žygio tinklalapyje.
Kelionės metu Artūras nakvoja palapinėje, maistą gaminasi pats, maksimaliai stengdamasis panaudoti gamtoje esančius išteklius. Jis siekia ne kuo greičiau nuirkluoti nuo starto iki finišo, bet ir aplankyti kuo daugiau maršrute esančių įdomių objektų. Žygio dienoraščiu – realybės reportažu ir nuotraukomis A.Chomentauskas dalinasi socialiniame tinkle. Kelionės metu kuriama „self-reality” formato dokumentika (atitikmuo: National Geographic TV laidų serija „Alone in the Wild).
Kasdienybės elementas – orai ir vėjai, kurie nulemia kiekvienos dienos iššūkius ir įveiktą distanciją. Klastingose Kuršių mariose nuo orų gali priklausyti ir žygeivio gyvybė. Per dvi savaites jis išmoko pasidaryti patogumų ne visada komfortiškomis gamtos sąlygomis.
16-ąją žygio dieną keliautojas įveikė 60 km atstumą Nemunu nuo Rambyno kalno iki Rusnės. Vakare apsižvalgė po Rusnės miestelį.
„Buvo smalsu, juk tai miestelis pačiame Nemuno deltos centre, didžiausioje saloje Lietuvoje. Be to, jame niekada nesu buvęs. Miestelis gražus, laisvai galėtų būti kurortinis, tik visiškai neorientuotas į tai. O gaila. Rusnėje neradau nė vienos šiukšliadėžes, o taip pat nė vienos kavinės ar baro. Veikė tik viena gilų kaimą primenanti parduotuvė”, – įspūdžius pasakojo Artūras.
Pagrindinė kelionė – galvoje ir širdyje
Pamaryje A.Chomentauską dvi dienas vargino besisukiojantys vėjai, monotoniškai tai į veidą, tai į palapinę barbenantys lietūs ir audra gąsdinantys juodi debesys. 17-ąją dieną keliautojas vadina viena sunkiausių dienų žygyje.
Įlipęs į baidarę jis suprato, kad įvykdyti planą – perplaukti marias – nepasiseks. „Mariose siautė galingas vėjas, o vanduo balo nuo lūžtančių bangų. Tolumoj matėsi keletas susirifavusių jachtų, kurių beburių stiebų svyravimas tarsi sakė – šiandien marios manęs neįsileis”, – pasakojo Artūras.
Įplaukus į marias, baidarę pradėjo mėtyti kaip šapelį, todėl teko nerti į meldus. Baidarininkui vargais negalais pavyko pasiekti kaip niekad tolimą Ventės ragą.
„Nors per pastarąsias dvi dienas maršruto įveikiau labai nedaug, tačiau pagrindinė kelionė vyko mano galvoje ir širdyje. Tarsi nušvitimas aplankė daug svarbių praregėjimų. Atrodo, kad galų gale kelionės vėjas išpūtė iš galvos paskutines minčių šiukšles, nuimdamas tarsi šydą nuo esminės būties perspektyvos”, – dienoraštyje rašė Artūras.
A.Chomentauskas pasakoja, jog labiausiai šie praregėjimai išryškino santykį su žmonėmis, kurie yra (arba buvo) jo gyvenime. „Labai aiškiai suvokiau, kurie žmonės yra mano tikrieji draugai, o kurie – viso labo apsimestiniai „draugeliai”, kuriems esi įdomus tol, kol esi kažkuo naudingas”, – vidinės kelionės atradimus vardijo Artūras. Jis nusprendė atsiriboti nuo tokių žmonių.
Keliautojas neslepia, jog prieš žygį sulaukė kandžių replikų ir kritikos, buvo beprotiškai sunkus metas. Į priekį A.Chomentauską vedė tik užsispyrimas ir didelis tikėjimas savo idėja. Jis suvokė, jog iki tol visiškai nepažįstami žmonės, nieko neprašydami atgal, idėjai davė kur kas daugiau, nei kai kurie draugais laikyti žmonės. Pasak jo, net prašant pagalbos, jie tam dėmesio skyrė tiek, kiek, turbūt, skiria laikraščių antraštėms perskaityti.
„Žymiai paprasčiau ir gryniau viskas yra kaime, toli nuo didmiesčių tempo ir paviršutiniškumo. Geras draugas yra tas, kuris dažnai padeda net nepaprašytas. Būtent toks grynumas mane, vilnietį, pradėjo traukti jau seniai. Mano kelionė eina į pabaigą, pasiilgau namų, tačiau visiškai nebenoriu didmiesčio… Keliaujant vienam per Lietuvą itin pasijaučia kiekvienos vietovės, krašto ar miestelio aura. Esu gerokai pavargęs, tačiau šio to pasimokiau ir iš kaimo, ir Pamario žmonių – į gerą žodį atsakyti gerumu. Tačiau ir griežtumo, jei kas nors lenda su kvailais replikavimais ir priekaištais, ten, kur jų žodžio apskritai nereikia”, – vėjų prapūstas mintis dėliojo keliautojas.
Šiuo metu A.Chomentauskas nuo Šturmų iriasi per Kuršių marias ir planuoja pasiekti Klaipėdą. Pavojingas išbandymas kirsti nepastovias, banguotas ir nenuspėjamas marias – ne tik paskutinysis, bet ir vienas sunkiausių žygio etapų.
