Nedaug kas žino, kad lietuviai turi tikrų tikriausią savo meilės dieną – gražesnį ir daug prasmingesnį analogą triukšmingai viduržiemy švenčiamai Šv.Valentino šventei. Mūsiškė meilės deivė pavadinta Mildos vardu. Jos šventė, kurią dabar turbūt prisimena tik senoliai, etnologai ir istorikai, švenčiama gegužės 13-ąją.
Mildos buvimą liudija žalvario radiniai
Meilės, laisvės ir piršlybų dievaitės Mildos, turėjusios sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais – šventę senoliai švęsdavo ne speiguotą vasarį, bet žieduotą ir saulėtą gegužę. Legendos pasakoja, kad už gražiausius tautiečių jausmus ir giminės tęstinumą atsakinga Milda skriedavo aplink pasaulį oro vežimu, traukiamu baltų kaip sniegas balandžių. Tad ar bereikia klausti, kodėl net iki šių dienų proginiuose vestuvių atvirukuose, kaip ilgos laimės ir meilės simbolis, šalia dviejų vestuvinių žiedų tupi snapeliais susilietę balti balandžiai.
Mildos vardas pirmą kartą paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur šiuo metu ieškoti 
deivės vardu pavadintos upės, nėra aišku. Žinoma tik tai, kad Varėnos krašte tekantis upeliukas Mildupis galbūt ir yra garsioji priešų minima upė, kurios pakrantėmis, pasak legendų, mėgusi vaikščioti pati deivė Milda.
Kad visa tai, kuo tikėjo senoji lietuvių tauta, yra ne pramanas, byloja 1840 metais Gedimino kalno požemyje rasta 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė. Rašytiniuose savo darbuose istorikė Pranė Dundulienė sako, kad ši moters skulptūrėlė vaizduoja būtent meilės deivę Mildą. Panaši statula buvo rasta ir 1782 m. užmūryto namo sienoje Kaune. Tąkart surasta nuoga moteris su puokšte gėlių rankoje. Tai, jog abi statulėlės rastos šiame mieste, verčia istorikus manyti dvi deivės šventyklas stovėjus Kaune – Aleksote (anuomet Svibirgale) ir Nemuno bei Neries santakoje. Garbinama deivė Milda buvo ir ant dabartinio Trijų kryžių kalno Vilniuje pastatytoje šventykloje.
Meilės sopulius gydė mildauninkai
Meilėje, kaip ir kare, taisyklių nėra, todėl nesvetimas mūsų senoliams buvo ir nenusisekusios, ir meilės be atsako skausmas.
Tokias dvasios žaizdas žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius žiniuonis žmonės vadindavo mildauninkais. Šiuo vardu buvo šaukiami ir patys Mildos garbintojai bei visi tie, kurie mokėjo sužadinti meilės aistras ir sopulius. Dabar, kaip bebūtų gaila, šį žodį išgirsti gyvą labai sunku – senolių lūpomis tartas mildauninkų vardas nugrimzdo užmarštin.
Kaip švenčiama Mildos diena?
Nors daugelis jau primiršo mūsų protėvių baltų švenčiamą Mildos dieną, džiugu, kad senojo tikėjimo gaivintojai nenustoja vilties atgaivinti senosios tradicijos ir kasmet, šiltą gegužės tryliktosios vakarą (arba artimiausią šiai datai savaitgalį) susirenka švęsti lietuviškos meilės šventės.
Didelių aukų gražuolei meilės deivei tikrai nereikia. Penkias ilgas kartis, sukaltas rombu, merginos apveja pintų gėlių ir žolynų vainikais. Vėliau tokia deivės stovyla nešama į kalnelį ir iškilmingai pastatoma. Prie šalia užkuriamo aukuro, kuomet palydima saulė, švenčiantieji dainuoja, šoka, žaidžia, eina apeiginius ratelius, muša būgnus ir kanklėmis skambina dievišką muziką.
Įsimylėjėliams ši šventė – pats tinkamiausias metas išreikšti švelnius savo jausmus.
Vasario sniegą keiskim į žaliuojančią pievą
Kam mums reikalinga kitų, vakarietiškų tautų sugalvota meilės šventė?
Lietuviai, per ilgą laikmetį suformavę santūrios ir drovios tautos įspūdį, iš tikrųjų patys daug dėmesio skyrė meilei, širdies „žaizdoms“, seksualiniam gyvenimui bei turėjo kitus, seksualinius, šeimyninius santykius bei saiką globojančius dievus.
Labai svarbų vaidmenį lietuvių mitologinėje kultūroje vaidino vestuvių dievas Gondas. Jam jaunos mergelės prieš vestuves aukodavo aukas.
Jaunuoliai prieš šias svarbias iškilmes, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį, atnašaudavo aukas gana intriguojantį vardą turinčiam dievui Piziui.
Gerbiant savos tautos saugotas, puoselėtas ir tausotas šventes, neverta pamiršti gražių tradicijų. Meilės šventę, kaip tikriems lietuviams, reikėtų švęsti patį gražiausią, senoviškai Gegužiniu, Sėtiniu, Žiedžium ir Mildiniu vadintą gegužės mėnesį.
Išmintingi buvo senoliai, meilės dienai parinkę kupiną gyvybės gegužį, nes niekas, nei saldžiai karstelėję Valentino dienai skirtuose įpakavimuose įvynioti saldainiai, nei įkyrių komersantų įsiūlytos dovanos, nepriverčia plazdėti meilės ugnies krūtinėje taip, kaip galimybė daug smagiau ir drąsiai mylėti, mylėtis ir šaukti apie savo meilę žalioje, atgimstančios gyvybės pievoje.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.