Trejus metus vykdę projektą „Galiu gyventi ir kitaip!“ viešosios įstaigos – reabilitacijos centro „Gabrielius“ vadovai jau turi kuo pasigirti, nes mato akivaizdžius socialinio projekto rezultatus ir neabejotiną naudą.
Vienas didžiausių „Gabrieliaus“ pastarųjų kelerių metų darbas – vykdomas šis Europos Sąjungos Socialinio fondo finansuotas projektas, kurio tikslas – sugrąžinti į darbo rinką priklausomybę alkoholiui ar psichotropinėms medžiagoms turinčius ir pastaruoju metu socialinėje atskirtyje buvusius žmones.
Į Juknaičių seniūnijos Vyžių kaime esantį psichoterapinės reabilitacijos centrą „Gabrielius“ savo noru iš visų Lietuvos kampelių suvažiavę vyrai, padedami centro vadovų ir kartu su jais projekte dirbančių psichologų, lektorių, įvairių profesijų meistrų bando savo gyvenimus kreipti kita vaga.
Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007-2013 m. laikotarpio žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ įgyvendinimo priemonę „Socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracija į darbo rinką“. Projektui įgyvendinti iš ES buvo skirtas 1 857 673 Lt (per 538 tūkst. eurų) finansavimas.
Projektą vykdo kartu su partneriais 
Balandžio 1-ąją buvo jau 5 metai, kai „Gabrieliaus“ įstaigai vadovauja kunigas Valdas Miliauskas. Bet kartu su čia gyvenimo ramybės ieškančiais žmonėmis dvasiškis buvo nuo pat centro įsikūrimo – nuo 2008-ųjų birželio. Buvo todėl, kad nuo pat pradžių šiems žmonėms reikėjo ir dvasinio palaikymo, ir psichologinės paramos, daug atsirado ir įvairių ūkinių reikalų.
„Spartus šių dienų tempas skatina nuolatinį skubėjimą, pastangas aprėpti kuo daugiau darbų, išspręsti kasdienes problemas, susidoroti su gyvenimo mestais iššūkiais. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vykę reikšmingi socialiniai ir ekonominiai pokyčiai paveikė įvairias gyvenimo sritis ir įvairias socialines žmonių grupes. Bendrosios socialinės priemonės bei paslaugos šiuo metu tapo neefektyvios ir nepakankamos specialių socialinių poreikių turintiems asmenims. Socialinės paslaugos privalo būti orientuotos bent į minimalų lūkesčių patenkinimą, o kalbant apie socialinių paslaugų tikslą – turi būti atkurtas gebėjimas funkcionuoti visuomenėje, kad asmuo galėtų savimi toliau savarankiškai rūpintis“, – teigia projekto iniciatoriai.
Gavę finansavimą, projekto vykdytojai įsipareigojo išplėsti savo darbus, plačiau ir kompleksiškiau dirbti su tikslinės grupės nariais: juos motyvuoti, suteikti jiems galimybę išmokti ar atgaivinti darbinius įgūdžius ir įdarbinti.
„Nuo priklausomybės nėra apdraustas nė vienas, ši liga gali paliesti bet kurią šeimą, nesvarbu, kokia jos socialinė padėtis“, – sako V.Miliauskas.
Visgi teikdami projektą šios įstaigos vadovai orientavosi į tai, kad gyvenimo užribin dažnai patenka žmonės iš socialinės rizikos šeimų. Todėl, norint plačiau spręsti esančias visuomenės problemas, buvo pasitelkti partneriai: Tauragės, Jurbarko, Pagėgių, Eržvilko ir Vilkaviškio socialinių paslaugų centrai.
Pasak V.Miliausko, šiuose rajonuose yra daugiausiai vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, palyginti su Lietuvos vidurkiu.
Projekto partneriai turi ilgametę patirtį dirbti su tikslinės grupės asmenimis, taip pat yra vykdę europinius projektus. Projekte naudojamasi partnerių anksčiau sukurta ir išbandyta metodika bei priemonėmis.
17 vyrų jau turi profesiją
Iš viso per trejus projekto vykdymo metus jame dalyvaus 16 reabilitantų, o tai yra apie 10 proc. visų projekto dalyvių. Likusi dalis – Tauragės, Pagėgių ir Jurbarko savivaldybių socialinės rizikos šeimos. V.Miliauskas neslepia, jog šiuos žmones kur kas sudėtingiau įkalbėti dalyvauti projekte, tenka ieškoti būdų, kaip juos motyvuoti.
Į visus centrus vyko lektoriai, visiems projekto dalyviams buvo teikiamos psichologo konsultacijos, ugdomi socialiniai bei darbiniai įgūdžiai, mokoma kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos, ugdomas verslumas.
Antrajame etape vyko ir praktiniai statybininko, apdailininko ir apželdintojo specialybių mokymai. Taip žmonėms buvo suteikta galimybė išmokti ar atgaivinti darbinius įgūdžius ir įsidarbinti.
Apdailininko profesija vyrams ypač tiko, mat didelė jų dalis daugiau ar mažiau prie jos jau buvo prisilietę dar tada, kol nebuvo laisvanoriškai pasirinkę laikinosios atskirties reabilitacijos įstaigoje. Mokydamiesi profesijos jie išsamiai nagrinėjo plytelių klijavimo, medžio konstrukcijų ir gipso kartono montavimo niuansus, tad baigę reabilitacijos kursą ir pradėdami naują gyvenimą jie jau gali pradėti dirbti.
Beje, tą jie jau įrodė ir remontuodami „Gabrieliaus“ patalpas.
Apželdintojo specialybė, pasak V.Miliausko, pradžioje jo globotinius nelabai viliojo, tačiau lektorė taip sugebėjo juos sudominti, kad jie neilgai trukus savanoriškai ėmėsi gražinti savojo reabilitacijos centro aplinką.
Kadangi pavyko sutaupyti lėšų, buvo sudaryta ir trečioji grupė moterims mokytis manikiūro pradmenų.
Šiandien situacija tokia, kad per 2 metus jau 17 „Gabrieliuje“ gyvenančių vyrų gavo pasirinktos specialybės kvalifikacijos pažymėjimus.
Džiugina besikeičiantis visuomenės požiūris
Baigusieji reabilitaciją ir išeidami į naują gyvenimą jau ne vienas dėkojo centro vadovams už galimybę įgyti specialybę ir išsitarė, jog tai jiems yra didžiulė praktinė nauda – jie iš karto gali pradėti dirbti.
V.Miliauskas pastebėjo, jog įgijusieji profesiją iš karto pradėjo ir geriau save vertinti, o tai irgi labai svarbu nuo priklausomybių besivaduojantiems žmonėms.
Projekto dėka „Gabrielius“ turėjo galimybę praturtinti ir techninę bazę – įsigyti reikiamų baldų, darbo įrankių ir įrangos, kompiuterių, multimedijos projektorių ir kt.
Projekte numatyta, kad jį įgyvendinus bent trečdalis jame dalyvavusių žmonių turi būti įdarbinti, dirbti jie turi legaliai ir ne trumpiau kaip pusmetį. Už įdarbinimą irgi atsakingi projekto vykdytojai.
V.Miliauskas sako, kad rasti darbą jau pavyko beveik visiems.
Projektas prisidėjo ir prie to, kad pernai metų pabaigoje įstaigai pavyko gauti licenciją teikti socialinę globą priklausomiems asmenims.
Bet bene labiausiai V.Miliauską džiugina besikeičiantis visuomenės požiūris į reabilitantus. Pasak jo, dar prieš keletą metų neretai šio centro gyventojams tekdavo išklausyti niekinančių aplinkinių replikų. Tuo tarpu dabar ir aplinkinių kaimų žmonės, ir šilutiškiai, į kuriuos kartais tenka kreiptis reabilitacijos centro gyventojams, vis dažniau parodo pasitikėjimą jais, vis dažniau ištaria žodį „šaunuoliai“…
Vyrai kuria ateities planus
Projekto dalyvis Algirdas džiaugiasi, jog išmoko ir anglų kalbos, ir kompiuterinio raštingumo pagrindų. Dabar jis gali sukurti elektroninius sveikinimus su piešiniais, o labiausiai patinka, nusistačius tam tikrą sudėtingumo lygį, laisvalaikiu žaisti šachmatais.
Vyras sako, kad naudos davė ir verslumo pamokos. Jose sužinojo apie galimybę pačiam pradėti smulkųjį verslą, įgijo žinių, ko reikėtų pradėti veiklai. Pavyzdžiui, kad ir Palangoje ar kitoje kurortinėje vietovėje kepti beliašus ir juos pardavinėti. Algirdui jau kilo idėja, ką jis galėtų veikti išėjęs iš centro – prekiauti sveikatingumo produkcija.
„Planų yra visokių, svarbiausia, kad sugebėjau išsivaduoti nuo alkoholio. Mes čia, reabilitacijos centre, nenaudojame jokių vaistų. Priklausomybių atsisakome vien savo valios pastangomis, padedami psichologų. Taip pat turime „12 žingsnių programą“. Su Dievo pagalba tikiuosi gyvenimą pabaigti blaivas“, – kalbėjo Algirdas.
Algirdas pasakoja, kad tikriausiai buvo Dievo pirštas, jog jis pakliuvo į „Gabrielių“, kurį rekomendavo vienas geras žmogus.
Aleksandras sako, jog projekto metu jis išmoko dirbti kompiuteriu, daug naudos davė psichologės konsultacijos, kuri vedė 12 užsiėmimų. „Su psichologe atvirai kalbėdavome apie savo problemas. Mums – priklausomiems žmonėms reikia išsišnekėti, pamatyti iš šalies savo problemas. Po susitikimų su psichologe jausdavausi daug geriau“, – sakė vyras.
Naudos davė ir verslo pagrindų pamokos: sužinojo, nuo ko reikėtų pradėti, kur kreiptis norint įkurti savo verslą. „Mane domina patentai užsiimti individualia veikla. Šiais laikais, kai toks nedarbas, geriau pačiam kažką galvoti“, – mano Aleksandras.
Aleksandras neabejoja, jog projekto dėka jam bus daug lengviau integruotis į visuomenę išėjus iš reabilitacijos centro, kai teks gyventi pagundų pilnoje aplinkoje. Emigruoti jis nenorėtų, anot jo, ir Lietuvoje reikia gerų specialistų.
Veikloje užsimiršo ir Jurbarko moterys
„Gabrielius“ kartu su Jurbarko socialinių paslaugų centru trumpą atokvėpį nuo nelengvos kasdienybės padovanojo dešimčiai šio rajono moterų.
Socialiniai darbuotojai moterims pasiūlė pasimokyti rankdarbių. Socialinių paslaugų centro direktorė Genutė Gudaitienė tikina, kad daugelį jų nebuvo lengva įkalbėti: vienos buvo įsitikinusios, kad nesugebės, kitoms šis užsiėmimas atrodė nerimtas. Tačiau tos, kurios ryžosi visą mėnesį kasdien ateiti į centrą ir kantriai dirbti, liko patenkintos. Jos nėrė vąšeliu, siuvinėjo ir mezgė, o netrukus pajuto, kad ši veikla ir kūrybos džiaugsmas padeda bent trumpam pamiršti nepriteklius.
Moterys išmoko dekupažo, tapybos ant šilko, vilnos vėlimo paslapčių. Margaritai labiausiai patiko tapyba ant šilko ir dekupažas, Virginija tvirtino, kad namie prireikia visko, ką išmoksti, o Genovaitė į kursus atsivedė ir dukrą, kad ir ji pamatytų, kokius stebuklus gali sukurti žmogus.
Tai, ko išmoko kursuose, projekto dalyvės išbandė namuose, o atėjusios į Socialinių paslaugų centrą dalijosi patirtimi.
Kiekvieną išgražintą šilko skarą, atnaujintą dėželę moterys nusifotografuodavo, kad galėtų parodyti namiškiams, paskui dėjo į matomiausią vietą ir laukė, kol jų darbo įvertinti atvyks projekto organizatoriai. Per mėnesį išaugo nemažas kalnas rankdarbių ir visi, kas juos matė, džiaugėsi kursus lankančių moterų gabumais.
Dauguma tekstilės dizaino kursus lankiusių moterų dalyvavo ir kitose projekto veiklose: bendravo su teisininkais, psichologais, mokėsi bendravimo įgūdžių ir anglų kalbos. Galimybė susikalbėti kad ir trumpais sakiniais su atvykusiais švedų draugijos nariais moterims suteikė daug džiaugsmo. Nė kiek ne mažiau nei prie Socialinių paslaugų centro Jurbarke ir šios įstaigos globos filialo Eržvilke praėjusią vasarą pražydusios gėlės, kurias šios moterys sodino, laistė ir kantriai prižiūrėjo.