Europos žydų kultūros diena Švėkšnoje – su nepamirštamomis emocijomis

Pirmąjį rudens sekmadienį visoje Europoje švenčiama žydų kultūros diena. Pagrindinis, šio festivalio, organizuojamo nuo 1999 m., tikslas – pabrėžti žydų kultūros įvairovę, turtingumą bei jos vietinę, regioninę ir nacionalinę istorinę svarbą. Šiemet Europos žydų kultūros dienos renginių tema per šeimos prizmę kvietė pažvelgti į žydų kultūrą, renginiai koncentruoti į žydų muziką: sakralią ir pasaulietinę, atskleidžiant jos grožį, įvairovę ir didybę.

Švėkšnos centre, akmenimis grįstoje aikštėje, nuo seniausių laikų vyksta turgūs. Nuo 15 a. miestams ir miesteliams pradėtos teikti privilegijos rengti turgus. Tokią privilegiją Švėkšna gavo 1664 m. Taip ir šurmuliuoja pardavėjai ir pirkėjai vieną, paskirtąją savaitės dieną pačioje miestelio širdyje. Pastaraisiais metais prekiautojai ketvirtadieniais suvažiuoja iš aplinkinių vietovių su įvairiomis prekėmis, savo produkciją pardavinėja ir vietos gyventojai.

Rugsėjo 5-ąją turguje buvo galima ne tik apsipirkti, sutiktą pažįstamąjį palabinti, bet ir pamatyti Vilniaus „Camerata dei Folli“ VšĮ Menų studijos atvežtą nuotaikingą, neįprastą gatvės spektaklį-performansą „Gekumen“ (jidiš kalba – sugrįžo).

Režisieriaus Adriano Schvarzsteino ir septynių aktorių sukurtas reginys žiūrovą emociškai ir vizualiai nukėlė į senąją Švėkšną. Turgaus prekiautojai, pirkėjai ir šiaip atvykusieji, mielai dalyvavo aktorių kuriamame iššūkyje, šokdami, vaidindami, skambant jidiš klezmer melodijoms, tarpukario estrados garsams, senajai sefardų, aškenazių tradicinei muzikai, kurią aranžavo ir į programą, lyg perlus, sudėliojo kompozitorius Vitalijus Neugasimovas.

Pasivaikščioję po turgaus aikštę, stabtelėję prie kelių Švėkšnos žydams kažkada priklausiusių pastatų, visi drauge – atlikėjai ir žiūrovai, patraukė į sinagogą, kurioje pasirodymą užbaigė muzikine programa. Lyg feniksas iš pelenų kylančioje Švėkšnos sinagogoje tai ne pirmasis renginys, pritraukiantis vis gausesnę žiūrovų auditoriją.

Pasak renginį organizavusios Švėkšnos muziejininkės Monikos Žąsytienės, ne tik gausiais aplodismentais, šypsenomis ir dovanotomis gėlėmis atsisveikiname su Menų studijos artistais, bet ir nepamirštamomis emocijomis, kurių daug daugiau negu dulkių, vaikščiojant po miestelio bruką ir dar vis nebaigiamą remontuoti buvusią šventovę, vieną iš miestelio architektūros brangakmenių.